„Nebėra jokių dvejonių. Nors noro, aistros man ir dabar netrūksta, tačiau ateina laikas, kai supranti, jog tai pabaiga. Visada šį gyvenimo etapą prisiminsiu su pasididžiavimu“, – pokalbį su oficialia „Trakų“ svetaine pradėjo D. Česnauskis.

– Kada tai nusprendei? Ir ar tai buvo lengvas sprendimas?

– Kai kažkam, ką mylėjai ir myli, atiduodi savo dvidešimt dvejus gyvenimo metus, atsisveikinti nėra lengva. Tik reikia suprasti, kad pats sprendimas nebuvo toks, jog atsisėdau ir nusprendžiau. Tikrai ne.

Tokius dalykus diktuoja situacija klube, laikas ir savijauta. Klubo tikslai auga. Taip pat auga talentingas jaunimas, o mano greičiai ir fizinės kondicijos jau nebe tos, kokios buvo prieš trejus metus.

Kai prarandi vietą starto sudėtyje ir supranti, kad jau darosi sunku dėl jos konkuruoti, tada ir ateina mintys, kad tavo laikas šitame nuostabiame sporte yra baigtas.

– Apie karjeros pabaigą kalbėjome ir prieš metus laiko. Kaip manai, ar nereikėjo visko užbaigti tada?

Buvau sau pasakęs, kad karjerą baigsiu 37 metų, todėl norėjau laikytis sau duoto žodžio (šypsosi). Iš tikro, esu toks žmogus, kuris nesustoja vidury kelio, o bando įgyvendinti tai, ką yra užsibrėžęs. Galvoju, kad šią savybę mane išmokė futbolas. Juk per karjerą būna visko, bet labai svarbu nenukrypti nuo savo tikslų.

– Šiame sezone gavai daugiau žaidybinio laiko nei pernai, tačiau šiemet komanda klupo kur kas dažniau nei pernai. Kuris variantas tau priimtinesnis? Arba, kuris mažiau priimtinas?

Lyginant šį ir praėjusį sezoną, galime rasti ir panašumų. Tiek pernai, tiek šiemet startavome vienodai blogai. Tai kainavo brangius taškus ir vietą turnyro lentelėje. Tai reiškia, kad manęs netenkina nei vienas, nei kitas variantas. Taip, šį sezoną žaidžiau daugiau, bet tai menka paguoda.

– Pastaruoju metu tavęs nebėra nei aikštėje, nei ant atsarginių suolo. O kaip su treniruočių procesu? Turi kažkokių specialių funkcijų?

Taip. Jau kurį laiką žaidėjams ruošiu individualias treniruotes – tai yra labai svarbus akcentas norint ugdyti kokybiškesnį futbolininką. Yra kompleksiniai pratimai visai komandai, tačiau to neužtenka. Lygiai toks pat svarbus yra priėjimas prie kiekvieno futbolininko atskirai.

Tik tuomet geriausiai matosi, kokias futbolininko savybes reikia gerinti, ko futbolininkui trūksta, ką reikia sustiprinti. Futbolininkas, kaip ir muzikantas, kartoja savo išmoktas natas, kad ji skambėtų dar geriau.

Aišku, futbole dar yra svarbus psichologinis momentas. Ypač, jei žaidėjas nepatenka į starto sudėtį. Žaidėjui pradeda svirti rankos, o per individualų priėjimą gali jam sugrąžinti motyvaciją.

– Įsivaizduokim, kad vyriausiasis treneris pasakytų, jog ruoštumeis būsimoms rungtynėms. Būtum pasiruošęs?

– Sportinę formą pasiekčiau. Tiesa, nesu tikras, ar sugebėčiau sužaisti kokybiškai. Aš puikiai suprantu, kad jaunimas mane jau lenkia. Tačiau taip ir turi būti. Mane labai džiugina „Trakų“ politika – auginti jaunus žaidėjus. Neabejoju, kad netolimoje ateityje mes matysime to rezultatą. Kita vertus, jau dabar treneriui labiau reikia to jaunimo, o ne manęs (šypsosi).

– Ką apskritai gali pasakyti apie Kibu Vicuną?

Klubo sprendimas pasikviesti šį specialistą pasiteisina jau dabar. Jo darbo metodika, atsinešimas į komandą, į žaidėjus yra aukšto lygio. Manau, kad yra žiūrovams akivaizdu, jog „Trakai“ žaidžia kokybiškesnį futbolą.

– Vaizdas iš tribūnų neabejotinai skiriasi nuo to, kurį matai būdamas aikštėje. Kokį įspūdį „Trakai“ palieka dabar? Kas yra gerai? Ko galbūt trūksta?

Pasikartosiu, bet po K. Vicunos atėjimo į komandą, žaidimas pagerėjo. Žaidėjai pradėjo suprati, ko iš jų reikalaujama, kur ir kada turi judėti aikštėje, daugiau dėmesio pradėta skirti taktikai.

Aišku, reikia nepamiršti to, kad per perėjimų langą buvo efektyviai pasidarbuota. Tai neabejotinai irgi daro didžiulę įtaką pagerėjusiems rezultatams.

Kalbant apie trūkumus, vis dar norėtųsi daugiau disciplinos aikštėje. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Stumbru“ praleidome įvartį, kai palikome laisvą atraminę zoną, kai to neturėjome teisės daryti.

Deividas Česnauskis / Foto: Fkt.lt

– Grįžkime prie tavo asmens. Kuris karjeros etapas įsimins labiausiai?

Kiekvienas etapas turi savo istoriją ir nei viename nenorėčiau nieko keisti. Kiekvienoje komandoje gavau daug patirties, daug teigiamų emocijų, daug malonių pažinčių.

Viskas prasidėjo nuo Panevėžio „Ekrano“. Tai mano pirmas profesionalus klubas, mano karjeros pradžia ir debiutas, kai buvau vos penkiolikos. Su komanda dusyk laimėjau LFF taurę.

Persikėlęs į Maskvos „Dinamo“, sustiprėjau, atsiskleidžiau bei užsigrūdinau visai tolesnei karjerai. Su Maskvos „Lokomotiv“ tapau Rusijos čempionu, turėjau galimybę žaisti Rusijos žvaigždžių komandoje kartu su D. Bilialetdinovu, D. Sičiovu, A. Ismailovu, D. Loskovu, V. Jevsejevu ir kitais.

Vėliau etapas Škotijoje – šalyje, kur futbolas yra religija. Su „Hearts“ tapome taurės laimėtojais. Vėliau Graikijoje susigąžinau formą po itin sunkaus traumų periodo.

Su Salonikų „Aris“ patekome į UEFA Europos lygos grupę, vėliau žaidėme prieš „Manchester City“ klubą. Su Azerbaidžano „Baki“ tapome taurės laimėtojais, o aš gavau galimybę susipažinti su dar viena kultūra.

Kaip iš tokios gausybės išsirinkti, kas buvo svarbiausia? Kita vertus, o kokia prasmė rinktis iš gerų dalykų?

– Tada pakalbame apie beveik penkerius metus „Trakuose“. Ko niekada nepamirši iš šio etapo?

Man „Trakai“ kaip šeima, kurioje jaučiu komfortą. Tai yra klubas, kuriam per karjerą atidaviau daugiausiai metų. Kai prisijungiau prie jo, klubas dar tik pradėjo žengti pirmus žingsnius A lygoje.

Šiandien klubas investuoja ir augina kokybišką jaunimą, trejus metus yra tapęs A lygos prizininku, ketverius metus iš eilės yra UEFA Europos lygos atrankos dalyvis.

Niekada nepamiršiu, kad mačiau visą klubo evoliuciją, nepamiršiu čia sutiktų žmonių, komandos draugų ir visos tos geros atmosferos, kuri yra neatsiejama klubo dalis.

Deividas Česnauskis

– Jau žinai, kas bus toliau?

Taip, baigsiu karjerą ir pradėsiu kitą gyvenimo etapą (šypsosi).

– Minėjai, kad dirbi individualiai su „Trakų“ žaidėjas. Įsivaizduoji save trenerio pozicijoje?

Laikas parodys. Kol kas žengiau pirmuosius žingsnius ir dar anksti kalbėti, kaip man sekasi tai daryti. Šiaip jau, planuose yra skautingo ir agentavimo darbas. Kurį kelią pasirinksiu, nuspręsiu po sezono ir tuo pačiu karjeros pabaigos.

Pripažinkime, agentavimo darbas Lietuvos rinkoje nėra dėkingas – mažai pinigų, nedaug šansų pakelti žaidėjo vertę..

– Visų pirma, aš tikiu tuo, kad Lietuvos futbolas atsigaus. Taip, šiandien yra daug problemų, tačiau su teisingais žmonėmis futbolo valdyme jos yra išsprendžiamos.

Labai svarbu, kad stiprėtų klubai, o jų strategijose pagrindinis akcentas būtų investavimas į vaikus ir jaunimą. Kol kas dauguma rezultato nori čia ir dabar, bet tai nėra visiškai teisinga. Ilgalaikė strategija, klubo vystymas gali privesti prie kokybiško jaunimo auginimo bei patraulių prekių užsienio klubams.

Mūsų veidas yra Lietuvos rinktinės ir klubų pasiekimai Europoje. Jų rezultatai yra vienas kertinių veiksnių žaidėjų vertės pakėlimui ir perėjimui į aukštesnio lygio klubus.

– Pabaigai, apie šio sezono pabaigą. Ko palinkėtum sau, „Trakams“ , lietuviško futbolo sirgaliui?

„Trakams“, o tuo pačiu ir sau palinkėsiu kokybiškai užbaigti sezoną. O Lietuvos futbolo sirgaliui palinkėsiu kantrybės laukiant rezultato ir kuo dažniau aplankyti Lietuvos futbolo stadionus. Be jūsų futbolas nėra toks patrauklus.