Per 10 rungtynių 2018 metų pasaulio čempionato kvalifikacijoje lietuviai surinko 6 taškus (vidutiniškai 0,6 taško per mačą).
Per 13 pasaulio ir Europos pirmenybių atrankos ciklų, kuriuose dalyvavo nepriklausomos Lietuvos komanda, šis rezultatas – priešpaskutinis.
Tik atrankoje į 2002 metų planetos čempionatą nepadoriais skirtumais varžovų trypta rinktinė savo taškų sąskaitą pildė dar lėtesniu tempu – vid. 0,25 taško per rungtynes.
Geriau nei E. Jankausko ekipa pasirodė net ir sirgalių bei žiniasklaidos supuvusiais kritikos kiaušiniais apmėtytų Igorio Pankratjevo (2014-2015 m.) bei Raimondo Žutauto (2010-2011 m.) treniruotos komandos.
Bet yra dvi svarios priežastys, kodėl veidu į purvą neverta murkdyti dabartinio Lietuvos rinktinės vairininko.
Pirmoji – reliatyvi. E. Jankauskas iš anksto deklaravo aukosiantis trumpalaikius rezultatus tam, kad lietuviai išvairuotų autobusą toliau nuo savų vartų ir pamėgintų daryti tai, kas praėjusiame atrankos cikle dar buvo savotiška egzotika – žaistų futbolą.
Pirmaisiais naujo trenerio vadovavimo metais tai sekėsi visai neblogai, antraisiais – žymiai sunkiau. Iš esmės E. Jankausko koncepcija šiemet suveikė tik dalyje dvikovos su Slovakija (1:2) ir paskutinėse rungtynėse namuose su anglais (0:1).
42-ejų specialistas taip pat tikino, kad jo auklėtiniai buvo verti pergalės Maltoje (1:1), tačiau su tuo sunku sutikti. Nepaisant tam tikro svečių pranašumo smūgių į vartų pusę, kampinių ir kamuolio kontrolės statistikos kategorijose, pagal sukurtų progų įvarčiams skaičių lygiosios atrodė dėsningiausias rezultatas. Tiesiog žaisti „pirmu numeriu“ turint iniciatyvą savo rankose lietuviams yra sunkesnė užduotis nei gintis ir kontratakuoti, net ir susitinkant su žymiai stipresniais už Maltą varžovais.
Žaidimo virsmą, kurio tapęs nacionalinės komandos strategu siekė E. Jankauskas, pamatuoti sunku, tad galima vertinti įvairiai. Kita priežastis, dėl kurios būtų keista reikalauti trenerio skalpo, yra visiškai objektyvi.
Dabartinė Lietuvos rinktinės sudėtis yra gerokai silpnesnė nei laikais, kuomet kamuolį gainiojo pats E. Jankauskas, todėl ir reikalavimų kartelę – nori to ar nenori – reikia nuleisti žemiau.
Dažnai lietuviai lyginami su varžovais vardijant klubus, kuriuose žaidžia, ir santykinę futbolininkų vertę rinkoje. Pastaroji šiame atrankos cikle skyrėsi dešimtimis ar šimtais kartų. Net ir eksperimentinis Anglijos vienuoliktukas, kurį Garethas Southgate'as išleido į aikštę sekmadienį Vilniuje, buvo 54 sykius brangesnis už lietuviškąjį.
Bėda ta, kad praraja atsiveria Lietuvos rinktinę lyginant ne tik su varžovais, bet ir su jos pačios pirmtakėmis.
Dabartinės komandos, sudarytos iš 11 daugiausiai pasaulio čempionato atrankoje rungtyniavusių žaidėjų ir 7 atsarginių, bendra vertė siekia apie 6,8 mln. eurų. Tokią sumą galima suskaičiuoti remiantis futbolininkų kainą rinkoje prognozuojančios interneto svetainės transfermarkt.com duomenimis.
Ankstesnių kartų šalies rinktinės būdavo gerokai brangesnės.
2008-2009 metai dažnai įvardijami kaip šio šimtmečio lietuviško futbolo aukso amžius. Tuomet portugalo Jose Couceiro treniruojama nacionalinė komanda pasaulio čempionato kvalifikacijoje per 10 rungtynių surinko 12 taškų. Nors kovėsi vienoje iš stipriausių grupių, kokias tik lietuviams kada nors yra nulėmę burtai: kartu su Prancūzija, Serbija, Austrija, Rumunija ir Farerų salomis.
DELFI sudarė smogiamąją J. Couceiro laikų rinktinės sudėtį. Už dabartinę nacionalinę komandą jos bendra vertė buvo didesnė beveik trigubai – 18,5 mln. eurų.
Ir tai – neatsižvelgiant į bendrą infliaciją bei pastaraisiais metais vėl smarkiai besipučiantį kainų burbulą futbolo rinkoje.
Tik lietuvių pastarasis neįtraukia – užsienio klubams jie nebėra tokia paklausi prekė kaip anksčiau.
Net prieš 15 metų geriausi Lietuvos futbolininkai to meto kainomis buvo vertinami didesniais pinigais nei dabar.
Pamėginkite įsigyti butą, automobilį ar tiesiog pakelį sviesto parduotuvėje už 2003-iųjų kainą. Beviltiška? Lietuvos rinktinės žaidėjai yra ta išimtinė „prekių“ grupė, kuriai ekonomikos dėsniai galioja atvirkščiai.
Atrankoje į 2004 metų Europos čempionatą dalyvavusi nacionalinė komanda buvo daugiau nei du kartus brangesnė už šios kartos rinktinę.
Futbolininkų išpirkos dydžio prognozių, pateikiamų transfermarkt.com, nereikėtų priimti už gryną pinigą.
Jos negali pretenduoti į tikslumą dėl pernelyg didelės kintamųjų, nulemiančių išpirkos mokestį, gausos. Žaidėjo statistika, fiziniai ir techniniai sugebėjimai, amžius, pozicija, charakteris, rekomendacijos – tai objektyvūs faktoriai. O dar yra ir ne mažiau svarbių subjektyvių: pirkėjo ir pardavėjo situacija, piniginių storis, tikslai, derybiniai įgūdžiai, trenerių pageidavimai ir įžvalgos, agentų sugebėjimai, galiojančios žaidėjo sutarties terminas. Stambesnių sandorių atveju, ne paskutinėje vietoje ir galima komercinė nauda iš naujoko: atributikos pardavimai, naujų reklamdavių ar rėmėjų pritraukimo perspektyva.
Be to, transfermarkt.com nurodoma žaidėjo vertė nebūtinai yra paremta realia jo paklausa.
Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti klubą, kuris suplotų Vilniaus „Žalgiriui“ 300 tūkst. eurų už 29-erių gynėją Egidijų Vaitkūną arba dar 50 tūkst. daugiau – už 30-metį saugą Mantą Kuklį. Kuris geistų šių žaidėjų taip smarkiai, kad neiškęstų, kol baigs galioti dabartinės jų sutartys.
Daugumos Lietuvos rinktinės atstovų vertė yra nustatoma vadovaujantis vien tik teoriniais apskaičiavimais, kadangi klubus jie dažniausiai keičia kaip laisvieji agentai – be perėjimo mokesčio. Tarkime, vartininką Ernestą Šetkų „ADO Den Haag“ (Olandija) išleido į Haifos „Hapoel“ (Izraelis) už dyką, nepaisant galiojančios sutarties. Žydų klubas tik įsipareigojo sumokėti tam tikrą procentą olandams, jei ateityje pavyktų parduoti lietuvį.
Tarp jo tautiečių, už kuriuos per pastaruosius kelerius metus buvo sumokėtos išpirkos, yra gynėjas Georgas Freidgeimas ir saugas Artūras Žulpa, bet už juos Kazachstano klubai „Žalgiriui“ atskaičiavo keleriopai mažesnes sumas nei žaidėjai vertinami transfermarkt.com – atitinkamai 50 ir 200 tūkst. eurų.
Praėjusią vasarą Edinburgo „Hibernian“ (Škotija) taip pat išpirko saugą Vykintą Slivką iš Italijos grandų Turino „Juventus“ už neskelbiamą mokestį. Spėjama, kad jis neviršijo 100 tūkst. eurų.
Į „šešių nulių zoną“ iš dabartinių rinktinės žaidėjų šiuo metu pretenduoja vienintelis kapitonas Fedoras Černychas. Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) klubo krašto puolėjas vertinamas 1,35 mln. eurų ir tai panašu į realią jo rinkos kainą.
Anot žiniasklaidos pranešimų, 26-erių futbolininku tarpsezoniu domėjosi konkurentai Poznanės „Lech“, „Middlesbrough“ (Anglija), Kroatijos čempionai „Rijeka“, „Rostov“ (Rusija). Lenkijos vicečempionai delsė priimti pasiūlymus, tikėdamiesi uždirbti kuo daugiau, kol galiausiai perėjimų „langas“ užsivėrė, ir F. Černychas liko Balstogėje.
Daugiau už Lietuvos rinktinės kapitoną įvertintas tik Lukas Spalvis (1,5 mln. eurų). Neoficialiais duomenimis, už puolėją prieš pusantrų metų Lisabonos „Sporting“ (Portugalija) klubas „Aalborg“ (Danija) ekipai paklojo apie 1,6 mln. eurų. Tačiau šiuo metu „Kaiserslautern“ (Vokietija) komandai paskolinto 23-ejų lietuvio reali kaina yra smukusi – jam dar reikia grįžti į vėžes po sunkios kelio traumos, dėl kurios vienas potencialių rinktinės lyderių pasaulio čempionato atrankoje pasirodė epizodiškai.
O praėjusiame dešimtmetyje milijoninės sumos už Lietuvos rinktinės žaidėjus buvo leidžiamos ne kartą.
Brangiausias iki šiol yra saugas Edgaras Česnauskis, kuris 2009-ųjų ir 2010-ųjų sandūroje Maskvos „Dinamo“ (Rusija) klubui, kaip spėjama, kainavo 4,2 mln. eurų.
Gynėjas Marius Stankevičius 2008 metais komandas Italijoje pakeitė už 3,5 mln. eurų. Tiek Genujos „Sampdoria“ atskaičiavo „Brescia“ klubui.
Trečias sąraše – E. Jankauskas, kurį 2003-iaisiais būsimi UEFA taurės turnyro ir Čempionų lygos nugalėtojai „Porto“ (Portugalija) nusipirko iš San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija) klubo už 2,4 mln. eurų. Beje, baskai puolėją iš Lietuvos patys buvo įsigiję iš „Brugge“ (Belgija) už labai panašią sumą.
Septynženklės išpirkos savo laiku nepagailėtos ir už puolėjus Tomą Danilevičių bei Andrių Veličką, karjerą tebetęsiantį gynėją Arūną Klimavičių.
Tie, kuriems ekonominė žaidėjų vertė neatrodo informatyvus rodiklis, gali palyginti praeities rinktinių ir dabartinės nacionalinės komandos žaidėjų atstovaujamų klubų sąrašus.
J. Couceiro laikų rinktinėje futbolininkas iš A lygos buvo toks pat fenomenas kaip sniegas vasarą. Nors anuomečiai Lietuvos futbolo grandai – FBK „Kaunas“ ar Panevėžio „Ekranas“ – tikrai nebuvo silpnesni už dabartinį lyderį Vilniaus „Žalgirį“.
Bet iš tėvynėje rungtyniavusių žaidėjų vieninteliai Irmantas Zelmikas ir Valdas Trakys 2010 metų pasaulio čempionato atrankoje paliko bent kiek ryškesnį pėdsaką. Šiuo metu A lygos futbolininkai sudaro apie trečdalį rinktinės.
Lenkijos „Ekstraklasa“ lyga, anuomet buvusi tarsi minimali kartelė rinktinės kandidatams, dabar yra lietuvių karjeros viršūnė, kurią šiuo metu pasiekę tik F. Černychas ir Arvydas Novikovas.
Neminint E. Jankausko kadaise pramintu taku į JAV MLS lygą iškeliavusio Vytauto Andriuškevičiaus, kiti nacionalinės ekipos žaidėjai rungtyniauja Kazachstano, Izraelio, Škotijos, Čekijos vidutiniokų ar autsaiderių klubuose, antroje pagal pajėgumą Rusijos lygoje.
Viltingiau nuteikia bent tai, kad į starto sudėtis savo klubuose patenkančių Lietuvos rinktinės „legionierių“ procentas per pastaruosius metus išaugo gana smarkiai.
Pabaigai, retorinis klausimas. Kuriuos iš 2002-2003 arba 2008-2009 metų rinktinių žaidėjų norėtumėte iškeisti į atitinkamos pozicijos dabartinės komandos futbolininką?
Bent jau buvę rinktinės treneriai Algimantas Liubinskas ar J. Couceiro vargu ar sutiktų keistis vietomis su E. Jankausku.
