Temą, be abejo, padiktavo artėjantis susitikimas su Škotijos futbolo rinktine ir neseni pranešimai iš Kauno, kur prie Europą, Pietų Ameriką ir Aziją stebinančio atsigavimo dar bus pridėtas ir stadionas, kuris vėliausiai iki 2019 metų vidurio jau bus tikrai tikrai pabaigtas.
Kokius penkiolika metų periodiškai esu pamaitinamas pažadais apie Nacionalinį stadioną. Kurį laiką buvo visai skanu, bet dabar jaučiuosi persivalgęs ir labiau kaip šv. Tomas Netikintis, sakęs, kad patikės Jėzų prisikėlus, kai pats galės paliesti jo žaizdas. Taip ir aš patikėsiu pažadais, kai stebėsiu Nacionaliniame stadione žaidžiančią Lietuvos rinktinę.
Bet apie viską iš pradžių.
Pačią rugpjūčio pabaigą praleidau Edinburge, viešėjau pas Vykintą Slivką ir tiek su juo, tiek su kitu Lietuvos rinktinės kandidatu Deivydu Matulevičiumi šiek tiek laiko praleidom kalbėdamiesi apie Lietuvos futbolą. Išgirdau smagią ir kartu liūdną istoriją: du Vykinto ir Deivydo komandos draugus škotus taip pat pakvietė į rinktinę ir vieną iš jų, Steveną Whittakerį, D. Matulevičius sugebėjo įtikinti, kad stadionas, kuriame vyks atrankos rungtynės, yra tik atsarginis, o pagrindinis šiuo metu yra renovuojamas. Skamba kaip vidutiniško gerumo anekdotas ar kaip scena iš „Simpsonų“, bet toks pokalbis tikrai įvyko ir tiek S. Whittakeris, tiek jo komandos draugas Johnas McGinnas atvažiavo čia tikėdami, kad Lietuva turi ir padoresnį stadioną.
Kad ir kaip mylėčiau lietuvišką futbolą, rinktinę ir čempionatą, dabartinis pagrindinis Lietuvos stadionas – LFF stadionas – turi daugybę minusų: išėjimų tiek, kad tūkstantis žmonių eina ilgiau iš jo nei Frodas iki Mordoro (taip, turiu tikslą beveik kiekviename komentare įterpti nuorodą į „Žiedų valdovą“), ką jau kalbėti apie penkis tūkstančius. Kalbu nuoširdžiai – neįsivaizduoju, kaip buvo įtikinti ugniagesiai, kad stadionas atitinka priešgaisrinius reikalavimus. Neduokdie, kas nors nutiktų tribūnose – vienintelis būdas evakuotis, atrodo, yra šokti į aikštę ir traukti link išėjimo, kuris yra prie įėjimo į Lietuvos futbolo federacijos.
Stadione stogas yra tik vienoje pusėje ir iki galo dengia tik VIP tribūnas, o Rytų ir Pietų tribūnose futbolo mėgėjai gali ir lietuje pamirkti, ir saulėje pakepti – šiaip tai šitos privilegijos paprastai skiriamos tik aikštėje lakstantiems futbolininkams – bet kokiu oru futbolas žaidžiamas, o ne žiūrimas. Pats puikiai atsimenu, kaip per rungtynes su Slovėnija pylė lietus, o nuotaiką pagerino tik du lietuvių įvarčiai. Tiesa, kai Slovėnija pabaigoje išlygino, visai džiaugiausi, kad lyja – kaip ir grupės „a-Ha“ dainos „Crying in the Rain“ lyrinis herojus, aš stengiuosi verkti lietuje, kad niekas neatskirtų lašų nuo ašarų.
Čia yra dvi milžiniškos blogybės, kurias tik iš dalies atsveria geri dalykai: pagaliau suremontuota P tribūna, kur dar pernai metų spalį per grindis įsmuko keli sirgaliai, tarp kurių ir vaikas, pagaliau turim švieslentę ir nereikia berniuko, kuris keistų mediniame stende rezultatą, kai susitinka „Žalgiris“ arba „Trakai“ ir „svečiai“ (gerai, kad bent per rinktinės mačus nesulaukdavome tokios gėdos, išnuomojama buvo padoresnė vežiojama švieslentė).
Žinoma, nesu didelis ir dirbtinės dangos fanas, nes futbolas tik iš bėdos žaidžiamas ant jos, o ne ant tikros žolės – tie patys Vykintas Slivka ir Deivydas Matulevičius sakė laukiantys, kaip Škotijos spauda ir futbolininkai reaguos į tai, kaip prieš rungtynes bus laistoma veja, abu labiau tikisi, kad palis ir nereikės to daryti.
O dabar pažaiskime: pabandykite atspėti, kiek nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuvoje pastatyta futbolo stadionų. Nekalbu apie nedideles aikšteles iki kokių 500 sėdimų vietų. Nežinote? Vienas. Vienas vienintelis stadionas Marijampolėje, kuriame žaidžia Lietuvą nustebinusi Marijampolės „Sūduva“ (sakyčiau „Europą nustebinusi“, jeigu būtų patekusi į grupių etapą, šiemet buvo ir labiau stebinusių Europą klubų).
O kiek naujų stadionų pagal pažadų kiekį jau turėtume turėti? Mažiausiai pusantro – renovuotą Kaune ir visiškai naują Vilniuje (na, naujas čia sąlyginė sąvoka, pradėtas dar 1987 metais, kiek jaunesnis už mane). Mūsų vadinamasis Nacionalinis stadionas brangiausių Europos griuvėsių dešimtuke turbūt nusileidžia tik Koliziejui – 2014 metų duomenimis jam jau išleista 116,5 mln. litų (jaunimui perskaičiuosiu – turim griuvėsius už beveik 34 mln. eurų).
„Transparency International“ dar 2014 metais, remdamasi gautu Finansų ministerijos ir Vilniaus savivaldybės atsakymu, paskaičiavo, kad reikės dar apie 568 mln. litų (164,5 mln. EUR). Jeigu tokia suma teisinga, tuomet viena vieta jame kainuotų 27,4 tūkst. litų (7935 EUR). Tuo metu 33,5 tūkst. vietų Vokietijos „OPEL ARENA“ stadione (jame žaidžia „1. FSV Mainz 05“ klubas ir kartais – Vokietijos rinktinė) viena sėdima vieta kainavo 4,5 tūkst. Litų (1303 EUR), 41 tūkst. vietų Italijos „Juventus Arena“ – 10,1 tūkst. litų (2925 EUR), o daugiau kaip 50 tūkst. vietų „Grande Stade Lille Metropole“ stadione Prancūzijoje – 22,3 tūkst. litų (6458 EUR).
Žinoma, reikia nepamiršti, kad buvo kurį laiką kalbama ir apie trečią stadioną, kuris turėjo būti projekte, kur anksčiau stovėjo „Žalgirio“ stadionas, bet visi puikiai žinome, kad Arvydas Avulis su „Hanner“ visada gauna tai, ko nori, o stadiono jis nenorėjo, tai pernelyg neužsimanė jo ir Vilniaus savivaldybė.
Būtent su paskutine „Žalgirio“ stadiono istorija ir žlugo viltis Lietuvai turėtų FUTBOLO stadioną. Kodėl taip sakau? Tiek Nacionalinis, tiek Kauno stadionai, žadama, bus daugiafunkciniai – tai yra, tinkami ne tik sportams, kurie žaidžiami ant žolės, bet ir lengvajai atletikai.
Tai apie kokį stadioną svajoju? Kokių dešimties tūkstančių vietų. Mažokai? Pusantro tūkstančio žiūrovų A lygos rungtynėse gerokai linksmiau atrodo dešimties tūkstančių vietų stadione, ne 25 tūkst. vietų monstre. Šitoje vietoje turbūt norėtumėte man priminti Kauno „Žalgirio“ arenos pavyzdį – „Žalgiris“ joje surenka ir keliolika tūkstančių žiūrovų, tačiau atsiminkime, kad viena iš pagrindinių arenos atsiradimo priežasčių – Kauno sporto halėje žiūrovai net ir netilpdavo, ypač per Eurolygos rungtynes. Ar būna futbolo rungtynių ar kitų atvirame ore vykstančių renginių Vilniuje, kur netelpa visi norintys? Aš tokio nepamenu, netelpa nebent atvykstantys škotų fanai, kuriems suktesni lietuviai pardavinėja bilietus, įsigytus savo sektoriuje, prisidurdami eurą kitą.
Sakot, užpildys koncertai? Per paskutinius keletą metų Vingio parke įvyko tiek koncertų, kiek jų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų – kuo stadionas būtų jau toks stipriai pranašesnis už šitą parką? Juo labiau, kad tokia vasara, kaip šiemet, kai aplink koncertavo šitiek garsių grupių ir kurios atnešė nemažus nuostolius organizatoriams, gali ir nepasikartoti. Didžiausi Vingio parke paskutiniu metu vykę koncertai – Robbie Williams šiemet ir „Depeche Mode“ 2013 metais – iš akies rinko po kokius 30 tūkst. žiūrovų, nors Vingio parke gali tilpti ir dvigubai daugiau, o žadamame Vilniaus Nacionaliniame stadione koncerto žiūrovų, sako, tilps 37 tūkstančiai. Dainų šventės? Vienas renginys kas ketverius metus, Stingas dažniau Lietuvoje groja.
Mano svajonių stadiono danga – būtinai žolė ir būtinai šildoma. Sakot, žolė netinkama mūsų oro sąlygomis? Žolės stadionų galima rasti ir gerokai šiauriau – Latvijos, Estijos, Suomijos ir Norvegijos futbolo rinktinės žaidžia ant žolės. Pagalvokite, kada paskutinį kartą Lietuvos rinktinė žaidė namuose draugiškas rungtynes? Taip, buvo vienas mačas su Latvija 2016 metų Baltijos taurėje Klaipėdoje. O iki tol? 2011 metais su Armėnija Kaune, S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Estai vien pernai sužaidė keturis draugiškus mačus namie su Norvegija, Serbija, Andora, Malta, o šiemet – su Kroatija. Ne patys silpniausi varžovai, tiesa? O kas važiuos pas mus žaisti ant dirbtinės dangos, jeigu niekas neverčia ir to nereikia pasiruošimui kitoms rungtynėms? Teisingai – niekas. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis, bet tikrai ji ne paskutinėje vietoje.
Kur turėtų stovėti mano svajonių stadionas? Idealiu atveju – kur nors Lietuvos viduryje, kad panašiai į rinktinės rungtynes atvykti užtruktų tiek iš Klaipėdos, tiek iš Vilniaus, tiek iš Alytaus, tiek iš Pasvalio. Kaunas būtų puiku, bet stadionui daugiausiai gyvybės įkvėpti gali stiprus futbolo klubas, o dabar nei „Spyris“, nei „Stumbras“ neatrodo kaip labai tinkami tam kandidatai. O jeigu jau statome Vilniuje – kur nors šiaurės vakaruose: tame Vilniaus krašte gyvena maždaug ketvirtadalis visų vilniečių, kur kas daugiau, nei aplink dabartinį stadioną. Žinoma, kur nors šalia „Akropolio“ būtų gerai, bet ten kažkokie griuvėsiai palikti, gal žinot, kam jie priklauso?
Ar tikiuosi, kad mano svajonių stadionas Lietuvoje kada nors bus pastatytas? Tikrai ne. Ar tikiuosi, kad pamatysiu Nacionalinį stadioną pabaigtą? Irgi tikrai nesitikiu. Ar dėl to nustosiu eiti į Lietuvos rinktinės rungtynes? Tikrai ne. Ar liūdėsiu, jeigu bus pastatytas Nacionalinis stadionas, bet ne toks, kokio noriu? Tikrai ne. Eisiu ir dar katučių plosiu. Bet patikėsiu visais pažadais ir planais, kai sėdėsiu tame stadione Lietuvos rinktinė muš įvarčius.
