920 tūkstančių eurų. Tokios sumos iš Marijampolės „Sūduvos“ už dalyvavimą UEFA Europos lygos atrankoje jau neatims niekas. Ta suma gali būti ir didesnė, jeigu marijampoliečiai sukurs dar vieną stebuklą tarptautinėje arenoje. Bet ne visada viskas buvo taip gražu ir gera.
Prisimenu, kaip 2013 m. liepos 11 d. Marijampolės „Sūduva“ prasidėjus teisėjo pridėtam laikui UEFA Europos lygos pirmojo atrankos etapo atsakomosiose rungtynėse Makedonijoje pirmauja rezultatu 2:1 ir serijoje 4:3 prieš vietos „Turnovo“.
Iki kito etapo – vos vienas žingsnis. Paskutinis varžovų šansas – standartinė situacija, po kurios neabejotinai nuskambės finalinis teisėjo švilpukas. Perdavimas į baudos aikštelę, o Gytis Urba kvailai žaidžia aukštai iškelta ranka ir teisėjas nedvejodamas skiria 11 metrų baudinį.
90+7 minutę makedonai išlygina rezultatą. Nuo 59-os minutės „Sūduva“ žaidžia dešimtyje, nes iš aikštės išvytas antrojo įvarčio autorius Tomas Radzinevičius. Nepaisant to, pratęsime pavyksta atsilaikyti, tačiau 11 metrų baudinių serijoje triumfuoja varžovai.
Viskas. „Sūduvai“ odisėja Europoje baigta. Baigta pačiu skaudžiausiu ir apmaudžiausiu įmanomu būdu. Klubo biudžeto nepapildys solidi finansinė injekcija, o žaidėjai gali pamiršti bet kokias premijas. Toks jau tas futbolas. Žiaurus.
Šias rungtynes prisimenu taip, tarsi jos būtų vykusios vakar. Retai taip detaliai į atmintį įsirėžia net ir patys smulkiausi įvykiai aikštelėje. Tai buvo vienas iš tų Lietuvos futbolo pralaimėjimų, kuriuos yra itin skaudu priimti. Tada atrodė, jog taip negali ir neturi būti.
Įsivaizduoju, kad dar skaudžiau su realybe susitaikyti buvo pačiai komandai ir jos vadovams. Ekipa ne tik pralaimėjo, bet jai iš po nosies paskutinę sekundę dingo papildomi bent 130 tūkst. eurų.
Po šio niūraus vakaro Makedonijoje „Sūduvos“ ekipa kito šanso Europoje turėjo laukti net kelerius metus. Vienas stabiliausių mūsų šalies futbolo klubų išgyveno nelengvą laikotarpį ir į tarptautinę areną sugrįžo tik 2016-2017 m. sezone.
Burtai nelepino – galingas danų „Midtjylland“ ir du pralaimėjimai 0:1 ir 0:1. Tarp rungtynių su makedonais ir danais įvyko visiems mūsų šalies futbolo klubams aktualus pasikeitimas – UEFA 60 proc. padidino išmokas klubams už kiekvieną UEFA Europos ir Čempionų lygos etapą.
Tai reiškia, kad pavyzdžiui, už dalyvavimą pirmajame etape 2013 m. marijampoliečiai gavo 120 tūkst. eurų, tai praėjusiame sezone iškritę toje pačioje turnyro stadijoje jau sulaukė 215 tūkst. Eurų.
UEFA interneto puslapyje visos dabartinės sumos už kiekvieną Europos lygos etapą yra aiškiai nurodytos. 215 tūkst., 225 tūkst., 235 tūkst. ir 245 tūkst. eurų, jei iškrenti play-off etape. Įveikus ketvirtąjį etapą ir patekus į Europos lygos grupių turnyrą suma jau siekia 2,6 milijono. Tiesa, visus šiuos pinigus klubai gauna spalio pirmoje pusėje, o iki jos reikia išgyventi.
Lietuvos futbolo klubai tikrai nesimaudo piniguose, o žaidėjų perėjimų sumos, kurias nuolat girdime Europoje, mums vis dar yra kosmosas. Lietuvoje apskritai labai retas atvejis, kad klubas įsigytų žaidėją. Dauguma futbolininkų prie mūsų šalies komandų prisijungia be jokių išpirkų, maža to, prieš tai ankstesnės komandos dažnai turi pasirašyti popierius, jog ateityje nereikalaus jokių treniravimo kompensacijų.
Marijampolės „Sūduvos“ vadovas Vidmantas Murauskas prieš šį sezoną, kaip įprasta, viešai įvardijo planuojamą klubo biudžetą – maždaug 600 tūkstančių eurų.
Turime nepamiršti, jog tai – TOP3 Lietuvos komanda, tad šis faktas puikiai atspindi pasirodymų tarptautinėje arenoje svarbą, kur net ir vienas įveiktas etapas gali ženkliai palengvinti komandos finansinę naštą.
Klubai, kitais metais užsitikrinę dalyvavimą tarptautinėje arenoje, dažniausiai UEFA išmoką už dalyvavimą pirmajame etape jau įskaičiuoja į planuojamą biudžetą. Na, o toliau – kaip Dievas duos.
Yra buvę atvejų, kai žinodami, jog sulauks UEFA išmokos, šalies klubai skolinasi išgyvenimui gyvybiškai reikalingus pinigus, nes kitaip tiesiog negali. Tai tik dar kartą parodo, kokia svarbi yra net šimto ar kelių šimtų tūkstančių eurų suma Lietuvos komandoms, kuri pasauliniame kontekste atrodo netgi juokingai.
Nuo 2009-2010 m. sezono „Sūduvai“ įveikti bent vieną barjerą UEFA Europos lygoje pavyko vieną kartą, jei neskaičiuosime šio sezono. Tiesa, tikslumo dėlei vertėtų paminėti, jog kurį laiką marijampoliečiai atranką pradėdavo nuo antrojo etapo.
Ištraukus burtus ir paaiškėjus, jog suvalkiečiams teks kovoti su Soligorsko „Šachtior“, kurie tuo metu buvo Baltarusijos čempionato lyderiai, optimistų nebuvo daug. Dar mažiau jų liko, kai teko Šveicarijos „Sion“ barjeras.
Tarp pesimistų buvau ir aš – tikrai netikėjau, jog „Sūduva“ peržengs šveicarų, kurie dar prieš keletą metų grupių turnyre du kartus sužaidė lygiosiomis su „Liverpool“ ir tik po atkaklios kovos atkrintamosiose nusileido „Braga“, barjerą.
„Sion“ žaidimą sekiau ne vienerius metus, kadangi ten ilgą laiką žaidė pagrindinis Latvijos rinktinės vartininkas Andris Vanins. Tačiau „Sūduva“ paneigė bet kokias išankstines prognozes ir serijoje pasiekė įspūdingą 4:1, o mane per dantį traukė visi iš eilės.
Prisipažinsiu, taip suklysti buvo labai smagu. Juk tokie prašovimai pro šalį, kalbant apie Lietuvos klubus Europoje, yra tokie pat reti kaip didžiosios pandos.
„Sūduva“ jau užsitikrino ne mažiau nei 920 tūkst. eurų. Tai yra gerokai daugiau nei komandos planuotas metinis biudžetas, tačiau turime nepamiršti, jog dalis šios sumos bus išleista futbolininkų premijoms ir kelionėms.
Pavyzdžiui, „Atlantas“ šį sezoną gali tik griaužtis nagus – beviltiškas pasirodymas Europoje ir labai nepalankūs burtai. Už dalyvavimą pirmajame etape klaipėdiečiams atiteks 215 tūkst. eurų, tačiau kelionė į tolimąjį Kazachstaną tikrai nebuvo pigi.
Žiūrint per tokią prizmę „Sūduvai“ šis sezonas – tarsi laimėtas aukso puodas. Pirmajame etape tekęs varžovas iš Baltarusijos buvo ne tik įveiktas, bet ir pareikalavo sąlyginai minimalių išlaidų. Kelionė autobusu finansiniais kaštais niekada neprilygs skrydžiams lėktuvu.
Ir apskritai, stebint burtų ceremoniją komandų vadovai visada nori aukso viduriuko – įveikiamo ir artimo varžovo, tad latvių ar estų komandos šiuo atžvilgiu yra tobulas variantas.
Kai Pakruojo „Kruoja“ Europos lygoje žaidė su Balstogės „Jagiellonia“, teko pačiam komandai išrinkti ir užsakyti viešbutį, suorganizuoti maitinimą ir kitus dalykus. Galiu pasakyti, jog net pats nustebau, kokie tai buvo maži kaštai. Tikslios sumos neprisimenu, bet neblogas viešbutis su maitinimu kainavo kiek daugiau nei tūkstantį eurų. Tada pagalvojome – juk galėjo tekti varžovas iš kokios nors Islandijos. Ir kas tada? Išlaidos išaugtų dešimtimis kartų.
Antrajame etape „Sūduvai“ viskas susiklostė dar geriau ir vietoje galėjusios tekti komandos iš Šiaurės Airijos teko važiuoti vos kelis šimtus kilometrų į Latviją. Kas gali būti geriau?
Taip, brangiau atsiėjo skrydis į Ženevą, kur ir viešbučiai ne patys pigiausi, tačiau kai taip pasiseka pirmuose etapuose, skųstis tiesiog neturi teisės. Dabar „Sūduva“ lieja prakaitą Bulgarijoje, bet išspręsti įvairius logistinius klausimus, neturiu jokių abejonių, padėjo ir Vilniaus „Žalgiris“, kuris visai neseniai keliavo į Bulgariją ir žaidė su tuo pačiu varžovu Čempionų lygoje.
Futbolas yra sporto karalius visame pasaulyje, tad ir pinigai čia didžiausi. Stipriausias Lietuvos krepšinio klubas „Kauno Žalgiris“ už kiekvieną pergalę Eurolygoje savo kasą praėjusiame sezone papildė 40 tūkst. eurų, tad iš viso – 560 tūkst. eurų. Marijampoliečiai jau dabar gali pasidžiaugti, jog šią sumą viršija beveik dvigubai.
Žvelgiant tolyn, jei įvyktų dar vienas futbolo stebuklas, „Sūduva“ galėtų dar labiau praturtėti.
Patekimas į Europos lygos grupių turnyrą reiškia bent 2,6 milijonus eurų, o kur dar 360 tūkst. eurų už kiekvieną pergalę ir 120 tūkst. už lygiąsias.
Kita vertus, laimės tai negarantuoja, ką puikiai parodo kaimynų „Ventspils“ pavyzdys. 2009 m. jie prasibrovė į grupių etapą, tris kartus sužaidė lygiosiomis, tarp kurių ir Berlyno Olimpiniame stadione su „Hertha“ bei Lisabonoje su „Sporting“, tačiau namų rungtynes buvo priversti žaisti Rygoje. Jos vykdavo žiemą, labai vėlai, stadionas būdavo apytuštis, o įvairūs skandalai aplink komandą jai tik pakenkė.
Tada latviai komandą į grupių turnyrą išvedusį trenerį Romaną Grigorčiuką skandalingai atleido prieš pat Čempionų lygos play-off etapą su „Zurich“, ekipą papildė būrys neaiškių legionierių bei naujas treneris iš Italijos. Kaip paaiškėjo vėliau, istorinė serija su „Zurich“ galėjo būti surežisuota.
Patekus į Čempionų lygos play-off etapą latviai mažiausiai užsitikrino galimybę pirmą kartą istorijoje varžytis Europos lygos grupių turnyre. Jei būtų pavykę peržengti šveicarų barjerą, latviai debiutuotų pačiame Čempionų lygos grupių turnyre.
Deja, bet šią istorinę seriją su „Zurich“ aptemdė įtarimai, jog kai kurie latvių žaidėjai tyčia rungtyniavo prastai, siekdami praturtėti iš lažybų. Buvo pralaimėta namuose 0:3 ir išvykoje 1:2.
Jau netrukus buvo mįslingai atsisakyta Deniso Kačanovo, Vito Rimkaus ir Sašos Cilinšeko paslaugų. Kilus skandalui, specialiai surengtoje spaudos konferencijoje „Ventspils“ prezidentas Bespalovs atskleidė, jog minėti žaidėjai serijoje su „Zurich“, tikėtina, tyčia žaidė prastai, kad pasiektų tam tikrą rezultatą ir gautų asmeninės finansinės naudos lažybose.
Klubas netgi paviešino video medžiagą, kur buvo surinkti visi įtartini minėtų žaidėjų epizodai.
Vienas „Ventspils“ žaidėjas Vladimirs Kolesničenko po šių įvykių greitu metu buvo išvežtas į mišką ir sumuštas, o kito futbolininko Deniso Kačanovo automobilis BMW X5 sudegintas. Kačanovs teisme vėliau atskleidė, kad vieno iš susitikimų metu sulaukė smūgių į veidą, grasinimų. Jam vėliau buvo pritaikyta liudininkų apsaugos programa, jis būdavo akylai saugomas kiaurą parą.
Nors skamba kaip istorija iš 90-ųjų įvykių Vilijampolėje, tačiau tai nutiko ne taip ir seniai. Kitas futbolininkas Igoris Slesarčiukas buvo reketuojamas brutaliais būdais – ant galvos jam buvo uždėtas maišas, atimtas telefonas, grasinta. Kliuvo ir Sašai Cilinšekui – dar vienas „Ventspils“ futbolininkas neteko kompiuterio ir telefono. Po susitikimo su atitinkamais „veikėjais“ futbolininkas tiesiog paliko Latviją, nes bijojo dėl savo gyvybės.
Ir tai – tik gėlytės. Po kurio laiko buvo suimtas „Ventspils“ klubo direktorius Barkovskis ir dar keli asmenys, tarp kurių ir vienas geriausių latvių boksininkų Fedors Fetiskins. Jiems visiems buvo pateikti kaltinimai organizuotoje grupėje šantažavus futbolininkus ir iš jų reikalavus daugiau nei 100 tūkst. dolerių bei kito turto. Barkovskis buvo apkaltintas ir fizinės jėgos, nekeliančios pavojaus žmogaus gyvybei, panaudojimu.
Buvo spėliojama, jog futbolininkai nemalonę užsitraukė iki galo neatlikę juodų darbų futbolo aikštėje.
Vienas iš prie komandos prisijungusių legionierių Alessandro Zamperini vėliau Italijoje buvo suimtas dėl įtarimų lažybomis. 2011 m. jis bandė įkalbėti komandos draugą padėti surežisuoti Italijos taurės rungtynes tarp „Gubbio“ ir „Cesena“, tačiau šis nesutiko ir apie tai pranešė teisėsaugai. A. Zamperini savo kaltę pripažino. Jis buvo kaltinamas ir dėl manipuliavimų rezultatais kitose rungtynėse.
Faktas, jog istorinį šansą gavęs „Ventspils“ pinigus naudojo neracionaliai, kurį laiką nesugebėjo išsikapstyti iš skandalų liūno ir visiškai nepasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis. O jei kažkas ir pasinaudojo, tai tik siekiant asmeninės naudos.
Bet „Sūduvos“ istorija yra kitokia ir paralelių ieškoti tikrai nesistengiu. Tiesiog noriu pasakyti, jog kartais ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ten kur pinigai – ten ir pagundos.
Dažnai „Ventspils“ pasiekimas yra pateikiamas kaip pavyzdys visiems Baltijos šalių klubams. Iš sportinės pusės – taip. Jie vieninteliai pateko į grupių turnyrą. Nors tai, kas vyko toliau ir ypač Čempionų lygos play-off etape su „Zurich“, buvo visiškas farsas.
Marijampolės „Sūduva“ kuria savo istoriją ir ta pasaka neturi bei neturės jokių panašumų į latvių kriminalinį trilerį.
Laukiame rytojaus. Tikime „Sūduva“. Palaikome „Sūduvą“.
Šiemet „Sūduva“ atliko daug puikių žingsnių – tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Ir ji verta to, ką turi, o gal ir daugiau. Palaukime. Visi atsakymai jau greitai.
