Debiutiniame praėjusių metų sezone užėmę 6-ą vietą, šiemet uteniškiai buvo 7-i ir dėl teisės likti elito lygoje turėjo žaisti dar dvejas papildomas rungtynes su pirmoje lygoje antrą vietą užėmusia Palangos komanda.
Pirmas rungtynes Palangoje „Utenis“ laimėjo 3:2, o antras namų aikštę atstojusiame Visagino stadione pralaimėjo 0:1 ir A lygoje išliko tik dėl svečiuose daugiau įmuštų įvarčių.
Šį sezoną A lygoje Utenos komanda laimėjo ketverias rungtynes, ketverias sužaidė lygiosiomis, 20 pralaimėjo ir, surinkusi 16 taškų, vienu tašku aplenkė „Kauno Žalgirio“ futbolininkus.
2016-ų sezoną „Utenio“ futbolininkai pradėjo vadovaujami Mindaugo Čepo. Gegužės mėnesį vyriausiajam treneriui atsistatydinus komandos vairą perėmė M. Čepo asistentas ir tuo pat metu klubo sporto direktorius ukrainietis Olegas Boičišinas.
M. Čepui traukiantis „Utenio“ ekipa A lygos turnyro lentelėje užėmė tą pačią septintą vietą, kaip ir pirmenybėms pasibaigus. Per tą laiką „Uteniui“ teko nemažai išbandymų, keitėsi ekipos sudėtis, kai kuriuos futbolininkus persekiojo traumos, bet svarbiausią savo tikslą uteniškiai pasiekė.
– Kaip vertintumėte 2016-ų „Utenio“ sezoną?, – paklausėme „Utenio“ vyriausiojo trenerio O. Boičišino.
– Už jį parašyčiau tvirtą ketvertą penkių balų sistemoje. Šį sezoną mes susidūrėme su kai kuriais sunkumais. Bet sugebėjome išlikti A lygoje. Prieš sezoną negalvojome, kad mūsų užduotis bus išgyventi lygoje, bet įsibėgėjus čempionatui tapo aišku, kad mums teks užsibrėžti šią minimalią užduotį ir ją įgyvendinti.
Per šį sezoną mes praradome 12 žaidėjų. Jiems pakeisti mes sugebėjome rasti 8. Didelė kadrų kaita nėra gerai. Ateina nauji žmonės ir kol jie supranta, pajunta trenerių štabo reikalavimus, prarandama daug laiko. Tai atsiliepė mūsų žaidimui.
O dar kai 3 ar 4 žaidėjai vienu metu gauna traumas... Žodžiu buvo 10-12 turų, kai realiai turėjome vos 12 aikštės žaidėjų ir kelis jaunus futbolininkus iš antros komandos. Tiems žmonės teko didelis ir fizinis, ir psichologinis krūvis. Juolab, kad mums reikėjo taisyti situaciją turnyro lentelėje, neturėjome teisės suklysti. Visą sezoną juk konkuravome su „Kauno Žalgiriu“, o dalį čempionato – ir su Kauno „Stumbru“ bei Jonavos „Lietava“.
Be to, mūsų komanda labai jauna. Jos amžiaus vidurkis – 22-eji metai. Tokio amžiaus futbolininkai nežaidžia stabiliai. Ir to stabilumo mums kiek trūko šį sezoną. Nebuvo pakankamai tokių žaidėjų, kurie būtų sužaidę 3-4 sezonus aukščiausiame lygyje.
Net ir per papildomas rungtynes su „Palanga“ pirmaudamas svečiuose 3:0, „Utenis“ sugebėjo sukurti intrigą, sužaisti bendru rezultatu 3:3 ir pasilikti lygoje tik dėl daugiau įvarčių, pelnytų svečiuose.
Būtent tada labiausiai ir pasireiškė patirties trūkumas. Tiesiog, reikėjo tas likusias pirmų rungtynių minutes sužaisti paprasčiau ir laimėti Palangoje 3:0. Ir viską būtume išsprendę per pirmas rungtynes. Bet kadangi jaunimas pagalvojo, kad užduotis jau įvykdyta, atsipalaidavo. Ir buvo taip, kad per atsakomas rungtynes, kai praleidome įvartį, visi staiga suprato, kad dar viena klaida – ir viskas baigsis siaubingai, visas sezonas – veltui. Įsivaizduokite, koks buvo psichologinis spaudimas futbolininkams. Džiugu, kad jie su juo susitvarkė.
– Ar teko ką nors keisti komandos žaidime, kai pasitraukus Mindaugui Čepui, tapote „Utenio“ vyriausiuoju treneriu?
– Aš turiu savo požiūrį, kurį ir stengiausi paaiškint vaikinams. Todėl šiek tiek pasikeitimų buvo. Pasikeitė taktinė žaidimo schema, todėl mes pradėjome dažniau įmušti. Beje, komandą treniruoti pradėju ne laiku. Tada mokiausi kursuose trenerio UEFA „Pro“ licencijai gauti. Ir kaip tik teko važiuoti į sesiją. Todėl kelias rungtynes man teko praleisti. O komandoje jautėsi psichologinė duobė. Pirmiausia teko užsiimti tuo, kad ją panaikinti.
– Ar gavote rimtą papildymą iš antros komandos?
– Sezono atradimas yra Kirilas Levšinas. Prieš tai jis buvo antros komandos žaidėjas bet per šį sezoną jis tapo pagrindinės komandos narys, ėmė mušti įvarčius. Gaila, kad baigiantis sezonui susižeidė ir negalėjo žaisti. Jo brolis Aleksandras labai dažnai būna pagrindinės komandos atsarginis žaidėjas. Taip pat yra tokių žaidėjų, kurie netrukus gali rimtai papildyti komandą. Tai – Mindaugas Ubeika, Gabrielius Petuchovas ir dar visas būrys jaunų futbolininkų iš Utenos. Aš visada lankausi antros komandos rungtynėse ir visi jos žaidėjas yra mano stebimi. Vieni jų anksčiau, kiti vėliau bus pagrindinės komandos žaidėjai, jeigu turės noro ir kantrybės dirbti.
Antrą sezono pusę „Utenis“ sulaukė pagalbos iš Vilniaus „Žalgirio“, kuris paskolino Danielį Romanovskį ir Luką Valvonį.
– Ar jie davė naudos klubui?
– Esu labai patenkintas D. Romanovskio žaidimu. Jis mums labai stipriai padėjo. Jeigu šis futbolininkas nesumažins reikalavimų sau, jis taps aukščiausio lygio žaidėju. Nesvarbu, kad jis atėjo iš čempionų klubo, jis su dviguba energija ėmė įrodinėti, kad yra pasiryžęs mums padėti. L. Valvoniui iš pradžių buvo labai sunku, nes jis neturėjo A lygos patirties. Tačiau sezono pabaigoje jis gerokai patobulėjo. Bet tuoj pat įvyko nelaimė – vaikinas gavo traumą, kuri jį eliminavo iki sezono pabaigos. Bet kokiu atveju nesigailiu, kad pasikvietėme šiuos du futbolininkus.
– Kaip manote, ar patenkinti sezono rezultatu miesto vadovai ir stadione susirenkantys uteniškiai?
– Mes viešėsime savivaldybėje ir, manau, tenai mums pasakys, ar miesto valdžia patenkinta mūsų pasirodymu. Nors jei kalbėti atvirai, tai nei futbolininkai, nei treneriai nėra patenkinti tuo, kad vilkomės paskutinėse vietose. Bet svarbiausia, kad iš A lygos neiškritome.
Jeigu sugebėsime panaikinti porą faktorių: jei turėsime komandą, kuri nekeis kas savaitę sudėties, kai žaidėjai bus kartu nuo sezono pradžios iki pabaigos ir puikiai supras, ko iš jų reikalaujama, mes pasieksime daugiau.
– Ko tam trūksta?
– Jeigu jaunas vaikinas, nuo šešerių metų lankęs futbolą, keičia profesiją todėl, kad jo netenkina materiali padėtis, vadinasi tam yra priežasčių. Ne visi mūsų žaidėjai išėjo į kitas komandas. Kai kurie rado kitokio pobūdžio darbus. Visgi pagal biudžetą esame tarp mažiausių klubų A lygoje. Sunku dėl to ką nors kaltinti. Jeigu klubo pirma komanda turėtų bent jau tokį biudžetą, kokį turi pirmo A lygos šešeto komandos, galėtume sau kelti kur kas aukštesnes užduotis.
Bet dabar esame tokiame lygyje, kad į šešetuką nepatenkame, bet lygoje išliekame. Viena, kas man nepatinka, tai dirbti su tokiais žmonėmis, kurie čia ateina tik tam, kad turėtų kur pažaisti, kol nesusiras ko nors geriau. Manau, kad futbolininkai turi išgyventi dėl klubo, dėl komandos žaidimo, o ne žvalgytis, kur čia išmovus.
