Vejasi nuvažiavusį traukinį?
Keliems pašonėje nuobodžiaujantiems pareigūnams kviesti į pagalbą riaušių policijos nereikėjo: per penktadienį surengtą futbolo sirgalių protestą neramumais nekvepėjo.
Daugiausiai vyresnės ir viduriniosios kartos aistruolius subūrė tikslas, kurį pasiekti mosuojant kumščiais neįmanoma.
Dalis tribūnos ir vartai – tai kone viskas, kas šiuo metu dar likę iš pagrindiniu šalyje kadaise laikyto „Žalgirio“ stadiono.
Praėjusio amžiaus viduryje statytą areną baigia griauti bendrovė „Hanner“, šioje teritorijoje pasiruošusi vystyti 200 mln. eurų komercinės ir gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektą.
Su žeme baigiamo lyginti stadiono, kuriame augo ne viena tiek futbolininkų, tiek jų gerbėjų karta, vaizdas drasko širdis jo senbuviams, pasijutusiems benamiais.
„Namų reikia ir Lietuvos futbolui. Jo namai yra „Žalgirio“ stadionas“ – bendras nuotaikas konkretizavo transparantas, kurį atsinešė kelios futbolo mėgėjos.
„Hanner“ dar 2015-ųjų pavasarį už 41 mln. eurų iš Šiaulių banko įsigijo futbolo areną ir kitus pastatus, buvusius 8 hektarų sklype Šnipiškėse. Verslininko Arvydo Avulio valdoma įmonių grupė nuo pat pradžių neslėpė planuojanti viešbučio, prekybos centrų, administracinių patalpų, gyvenamųjų namų, bet ne sporto objektų statybas.
Sirgaliai rimčiau sujudo tik prabėgus pusantrų metų, jau užvirus darbams. Anot jų aktyvistų, dėl to, kad tik dabar į viešumą iškilo faktas, jog teritorijos paskirties keitimo procedūros nėra iki galo užbaigtos.
2014 metų pabaigoje savivaldybės patvirtintame naujame detaliajame plane stadiono nebėra numatyta. Tačiau jis išliko bendrajame miesto plane, be to, aistruoliai teigia sužinoję, jog arena nepranyko ir iš detaliojo plano aiškinamojo rašto.
„Dabar mums priekaištauja, sako: kur jūs buvote anksčiau? Bet mes nesame specialistai, turime savus darbus, neturime resursų, kad galėtume sekti, kas patyliukais daroma. Toks jausmas, kad kai kas nuo visuomenės buvo slepiama“, – DELFI sakė vienas protesto akcijos organizatorių Marius Ramanauskas, paprašęs savivaldybės artimiausiomis dienomis leisti betarpiškai susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su teritorija tarp Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių.
Vietoje stadiono merui pakaktų ir parko
Pasikalbėti su futbolo mėgėjais iš savivaldybės dangoraižio išėjo meras R. Šimašius.
Savivaldybės vadovas pažadėjo per du mėnesius atlikti dokumentų teisinę ekspertizę ir įvertinti, ar detalųjį planą praėjusios kadencijos miesto valdžia pakeitė nepažeisdama viešojo intereso.
„Nesuprantu to sprendimo. Akivaizdu, kad kažkas iš jo turėjo naudos. Išsiaiškinsime, kokios išliko galimybės toje vietoje miestiečiams turėti viešąją erdvę, kad teisingumas nebūtų pamintas“, – kalbėjo R. Šimašius.
Bet „viešąją erdvę“ futbolo gerbėjai ir meras įsivaizduoja skirtingai.
DELFI paklaustas, ką turi omenyje, R. Šimašius svarstė galimybę susitarti su „Hanner“, kad greta būsimų pastatų būtų palikta vietos naujam parkui ar aikštei.
„Anksti kalbėti konkrečiai, bet visa teritorija neturėtų būti užstatyta vien namais. Tai galėtų būti aikštė, parkas ar kažkokie kiti panašūs objektai“, – dėstė miesto galva.
O prie savivaldybės penktadienį susibūrusių sirgalių svajonę – vietoje „Žalgirio“ stadiono išvysti naują futbolo areną – R. Šimašius sudaužė. Tokį įvykių scenarijų meras pavadino „tik teorine galimybe“.
Esą susitikime su A. Avuliu dėl iškilusių trikdžių nepatenkintas „Hanner“ vadovas pasiūlęs savivaldybei sumokėti bendrovės jau investuotą sumą ir pačiai užsiimti stadiono statyba, bet to Vilniaus valdžia daryti neketina.
„A. Avulis pasakė: jeigu norite, sumokėkite mums 40 milijonų, pasiimkite tą sklypą ir statykite, ką norite. Nežinau, ar tai būtų protingiausia išeitis miestui, ar kainuotų ne per brangiai“, – abejojo R. Šimašius.
Viską stato ant miglotos Šeškinės kortos
Į „Žalgirio“ stadiono likučius Vilniaus vadovai nebesižvalgo dėl to, jog visą dėmesį yra nukreipę į kitus „griuvėsius“ – Nacionalinio stadiono griaučius ant Šeškinės kalvos.
Už 73 mln. eurų čia ruošiamasi statyti mažiausiai 15 tūkst. žiūrovų talpinsiantį daugiafunkcinį kompleksą, kuriame turėtų atsirasti ir keturios futbolo aikštės.
Panašu, kad naujo konkurento ir taip ne kartą strigusiam projektui miesto valdžia nepageidauja.
„Stadionas Vilniuje bus, bet Šeškinėje, o ne Šnipiškėse. Abejoju, ar pastaroji vieta yra geriausia stadionui, nes ten sunku būtų išsitekti, tilptų tik viena aikštė, bet ne visas kompleksas. Be to, kiltų privažiavimo, automobilių statymo problemų“, – samprotavo R. Šimašius.
Tiesa, kas ir kada pradės statyti kompleksą Šeškinėje, galima tik spėlioti.
Ne kartą atidėtas koncesijos konkurso startas galiausiai buvo duotas rugsėjį. Regis, toks pat likimas laukia ir finišo: paraiškų pateikimo terminas pratęstas jau du sykius.
Kiek kompanijų, kurioms reikėtų pastatyti ir 25 metus valdyti kompleksą, aktyviai domisi bendru savivaldybės ir valstybės projektu, R. Šimašius teigė nežinantis. Nepaisant to, priežasčių abejoti Nacionalinio stadiono sėkme meras nemato.
„Be abejo, tikiu, kad konkursas įvyks. Manau, atsiras kūrybingų investuotojų, kurie įvertins galimybę sėkmingai įvykdyti projektą. Jeigu netyčia nutiktų priešingai, tada atsiras kiti variantai, bet apie juos dabar nenorėčiau diskutuoti“, – kalbėjo R. Šimašius.
Sirgaliai eurų neskaičiuoja
Net jei šimtmečio statybomis pramintas ir pajuokų objektu per tris dešimtmečius virtęs stadiono Šeškinėje projektas išties pajudėtų iš mirties taško, penktadienį į Europos aikštę protestuoti atėjusiems futbolo sirgaliams nuo to – nei šilta, nei šalta.
„Tai – ne mūsų reikalas. Vienas dalykas, kad pats dabartinis projektas padarytas skubotai. Velnias slypi detalėse – ten tikrai bus rimtų problemų. Be to, keliu hipotezę, jog nauja centrinė valdžia finansavimą nuo Vilniaus gali nukreipti į Kauną. Kas bus, jei Nacionalinio stadiono stadiono taip ir nepastatysime? Kitas dalykas, Vilniuje tikrai pakanka vietos daugiau nei vienam stadionui. Ir mes norime, kad arena būtų ten, kur yra mūsų futbolo istorija“, – įsitikinęs M. Ramanauskas.
Tačiau istorija bent jau kol kas atrodo bejėgė prieš faktą, kad naujo „Žalgirio“ stadiono nereikia nei dabartiniams privatiems jo savininkams, nei savivaldybei, nei Vyriausybei.
Tiesa, sirgaliai teigia paruošiantys investicinio projekto metmenis ir pabandysiantys įtikinti suinteresuotas šalis, kad moderni ir protingai suplanuota arena gali ekonomiškai pasiteisinti ir Šnipiškėse.
Kraštutiniu atveju, aistruolių bendruomenė esą pasiruošusi pati rinkti pinigus naujo stadiono statyboms – nors tai kainuotų ir 10 mln. eurų.
Bet ar gražūs užmojai nėra tik iš paskutiniųjų išsaugoti futbolo šventovę mėginančių sirgalių desperacija?
