Pavelas Leusas (Utenos „Utenis“). Kauno „Spyrio“ žaidėjai Andrius Velička ir Lukas Sendžikas sezono uždarymo rungtynėse Visagine į Utenos „Utenio“ vartus galėjo įmušti ne po vieną įvartį. Galėjo, jei tarp virpstų nebūtų buvę vartininko P. Leuso. 37 metų veteranas ant apledėjusios aikštės ėmė viską, ką įmanoma paimti, o dažnai – ir tai, ko, atrodytų, neįmanoma. Aukštaitijos komanda laimėjo 4:1, o dėl vienintelio praleisto įvarčio reikšti priekaištų vartininkui galėtų tik žmogus, pirmą kartą matęs futbolo rungtynes.
Egidijus Vaitkūnas (Vilniaus „Žalgiris“). Rungtynėse su „Trakais“ dešiniajame krašte žaidęs kairiakojis nesunkiai sprendė gynybinius rebusus, o varžovų aikštės pusėje irgi judėjo smagiai, stengdamasis kuo dažniau pasiųsti kamuolį į riterių baudos aikštelę. Kaip ir dauguma kitų „Žalgirio“ žaidėjų, prisidėjo prie to, kad čempionai komandiniu žaidimu pranoktų vicečempionus, o galutinis rezultatas papildomų komentarų nereikalauja: „Žalgiris“ – „Trakai“ 3:0.
Aleksejus Jepifanovas (Klaipėdos „Atlantas“). Paskutinėse sezono rungtynėse turbūt nebuvo vidurio gynėjų poros, kurią psichologinė įtampa slėgtų labiau nei klaipėdiečius. „Atlantas“ kovojo dėl bronzos, klaidos kaina buvo didžiulė, bet egzaminą uostamiesčio futbolininkai išlaikė pagirtinai – rezultatyviausias „SMScredit.lt A lygos“ žaidėjas Tomas Radzinevičius iš Marijampolės „Sūduvos“ aikštę paliko neįmušęs, medaliai liko spindėti Klaipėdoje.
Kazimieras Gnedojus („Atlantas“). Grūmėsi petys į petį su A.Jepifanovu. Derėtų pastebėti, kad būtent po K. Gnedojaus pražangos „Sūduva“ uždirbo 11 metrų baudinį, bet taip turbūt nutiko ne todėl, kad vidurio gynėjas suklydo, o todėl, kad greitas marijampoliečių saugas Ernestas Veliulis šiemet yra kaip reta agresyvus. Baudinį „Sūduva“ pavertė įvarčiu, bet tai buvo viskas, ką šiai komandai pavyko nuveikti – įmušęs dvikovos pabaigoje, „Atlantas“ laimėjo 2:1.
Robertas Freidgeimas („Utenis“). Ant ledo vykusios „Utenio“ ir „Spyrio“ rungtynės ir rezultatu, ir įvykių gausa priminė ledo ritulį. Progos liejosi laisvai abiejose aikštės pusėse, bet Utenos komandai daugiau problemų kėlė varžovų stabdymas dešiniajame krašte ir vidurio zonoje, o ne kairėje, kur gynėsi R. Freidgeimas, šįsyk pasižymėjęs rezultatyviu perdavimu bei rungtynių pradžioje sukūręs gerą galimybę įmušti galva Dariui Kazubovičiui – bėda ta, kad puolėjui į vartus pataikyti nepavyko.
Andrius Bartkus („Atlantas“). Kapitonas ne tik vedė komandą į priekį, bet ir įmušė pirmąjį klaipėdiečių įvartį, kai prie tolimojo virpsto galva „uždarė“ efektingą Ovidijaus Verbicko perdavimą iš krašto. Patekti į turo rinktinę šįsyk galbūt nusipelnė visi trys „Atlanto“ vidurio saugai – A. Bartkus, Dovydas Norvilas ir į „Sūduvos“ vartus ne kartą pavojingai šovęs O. Verbickas. Bet vienuoliktukas – ne guminis, kažkam kartais tenka likti už borto.
Deividas Šemberas („Žalgiris“). Kaip ir „Atlanto“ atveju, gerų žodžių šįkart nusipelno visi trys „Žalgirio“ vidurio saugai – pastaruoju metu ne visu pajėgumu treniravęsis D. Šemberas, Jurijus Kendyšas bei Mantas Kuklys. Bet niekam Lietuvoje ne paslaptis, kad tai buvo paskutinis D. Šembero pasirodymas profesionalioje futbolo arenoje. Tai buvo jo rungtynės, todėl nėra priežasčių futbolo legendai nepadėkoti dar kartą už viską, kas buvo. Juolab kad stadione žiūrovai irgi ilgai bei nuoširdžiai skandavo: „Ačiū“.
Mantas Kuklys („Žalgiris“). Įvarčiai, rezultatyvūs perdavimai – įprasta kasdienybė. Saugas prie komandos pergalės statistiškai prisidėjo tiksliu smūgiu, kuriuo stropiai buvo išvalyti voratinkliai iš artimojo viršutinio vartų kampo, bei perdavimu iš aikštės gilumos, kuris Darvydui Šernui suteikė galimybę paleisti bombą, vos nesudraskiusią „Trakų“ vartų tinklo. Tai buvo 13-asis M. Kuklio rezultatyvus perdavimas šiemet – antras rezultatas visoje lygoje.
Elivelto („Žalgiris“). Žaidė tik antrajame kėlinyje, bet irgi paliko ryškų pėdsaką rungtynių statistikos suvestinėje. Pradžioje „Žalgirio“ brazilas tiksliu smūgiu baigė ataką, kurią pradėjo kamuolį iš varžovų perėmęs ir jį į baudos aikštelę pasiuntęs aštuoniolikmetis Justas Lasickas, o paskui tarsi ant lėkštės padėjo progą po M. Kuklio, kuriam liko tik įmušti, kojomis. Matėme tokį Elivelto, koks jis gali būti, kai traumos nepjauna, nors šįkart legionierius žaidė ne visai įprastoje sau krašto saugo pozicijoje.
Linas Savastas („Utenis“). Kairysis „Utenio“ saugas buvo sunkiai gydomas „Spyrio“ gynybos galvos skausmas. Pirmajame kėlinyje L.Savastas išmintingai praleido kamuolį Jurijui Vereščakui, o šis, pasinaudojęs komandos draugo dovana, padidino Aukštaitijos komandos persvarą iki dviejų įvarčių, antrajame įmušė pats. Žalos „Spyriui“ galėjo būti padaryta ir daugiau, bet toli gražu ne visi įvykiai, kurių epicentre buvo L. Savastas, baigėsi rezultatyviais smūgiais.
Maksimas Maksimovas („Atlantas“). Kaip ir Elivelto, kilo į kovą nuo suolo. Klaipėdiečių treneris Konstantinas Sarsanija Olegą Dmitrijevą nusprendė pakeisti M. Maksimovu dar pirmajam kėliniui nesibaigus. Sprendimas pasiteisino – permainos neabejotinai pagyvino uostamiesčio futbolininkų atakas, o pats M. Maksimovas įmušė vieną svarbiausių ir įsimintiniausių šio sezono „SMScredit.lt A lygos“ įvarčių, atnešusių „Atlantui“ bronzą.
