Klubai – „oranžinės“ rinktinės atspindys
Johanas Cruyffas, Marco van Bastenas, Dennisas Bergkampas ar Robinas van Persie – dešimtmetis po dešimtmečio kiekviena „oranžinių“ karta turėjo deimantų, tobulai nušlifuotų kombinaciniam žaidimui.
Atvykęs į totalinio futbolo tėvynę V. Andriuškevičius savomis akimis pamatė, kaip puoselėjamos ilgametės tradicijos.
Praėjusį rugpjūtį jis tapo vos antru Lietuvos futbolininku, pasirašiusiu sutartį su „Eredivisie“ lygos klubu. Pirmas buvo gynėjas Andrius Skerla, 1997 - 1999 metais žaidęs Eindhoveno PSV.
Į Leuvardeno „Cambuur“ klubą kairiojo krašto gynėjas persikėlė iš Stokholmo „Djurgarden“ (Švedija) ekipos, o prieš tai trejus metus atstovavo Gdansko „Lechia“ (Lenkija) komandai.
Prašymas palyginti čempionatus, kuriuos apkeliavo per savo įsibėgėjančią karjerą, V. Andriuškevičiui jau tapo įprastas.
„Aš ir pats mintyse dažnai juos lyginu ir matau, kad tai – nesulyginami dalykai“, – DELFI aiškino bankrutavusiame FBK „Kauno“ klube profesionalo duoną pradėjęs krimsti futbolininkas. – Lenkijoje mano komanda žaisdavo atsargų gynybinį futbolą. Švedijoje žaidimas buvo paremtas fizine ištverme, reikėdavo daug bėgioti, kovoti. O Olandijoje – vėl kita istorija. Futbolas ten – visiškai kitoks. Gali ilgai laikyti kamuolį, mėgautis futbolu, žaisti protingai ir stengtis laimėti taktika. Daugelis komandų rungtyniauja panašiai kaip Olandijos rinktinė, todėl ir jauniems žaidėjams lengviau iškilti.“
Didžiausia sezono sensacija
Pats V. Andriuškevičius Fryzijos provincijos sostinės komandoje pritapo kone akimirksniu.
Prabėgus vos keturioms dienoms nuo žinios apie „Cambuur“ naujoką iš Lietuvos, pastarasis jau žaidė pirmas savo rungtynes „Eredivisie“ lygoje ir nuo to karto vietą starto sudėtyje komandos draugui buvo užleidęs tik sykį.
Bet išvykdamas iš Švedijos V. Andriuškevičius toli gražu nebuvo tikras, kad gaus tiek žaidimo laiko.
„Klubas sakė, kad būsiu jiems reikalingas, bet futbole dėl nieko negali būti garantuotas. Kartu su manimi atvyko dar vienas mano pozicijos futbolininkas, žaidęs Amsterdamo „Ajax“ ekipoje. Dabar komandoje iš viso yra penki žaidėjai, galintys rungtyniauti kairiame gynybos krašte. Tikėjausi didelės konkurencijos, bet ją atlaikiau. Manau, tiesiog patikau treneriui, parodžiau, kad galiu išpildyti tai, ko jis prašo“, – svarstė žaidėjas.
Būtent „Cambuur“ treniruojantį Henką de Jongą jis laiko pagrindiniu „kaltininku“, atsakingu už visas prognozes paneigusį ekipos startą Olandijos čempionate.
Šiemet 50-metį švenčiantis klubas nuo pat sukūrimo dar niekuomet nepajėgė ilgesniam laikui įsitvirtinti tarp šalies elito. Po eilinės „stažuotės“ žemesniame divizione „Cambuur“ į „Eredivisie“ sugrįžo tik praėjusiais metais ir užėmė 12-ą vietą tarp 18-os aukščiausiosios lygos ekipų.
Tačiau šį rudenį Leuvardeno komanda šoko aukščiau bambos ir kol kas grumiasi ne dėl išlikimo pirmenybėse, o dėl vietos prizininkų trejete. Sužaidus 8 mačus, „Cambuur“ (15 taškų) žengia ketvirtoje pozicijoje, lenkdama tokius klubus kaip Roterdamo „Feyenoord“, Alkmaro AZ ar Enschedės „Twente“.
Romantiško futbolo nevengiančius išsišokėlius iki šiol pastatyti į vietą sugebėjo tik PSV, namuose sutriuškinęs varžovus 4:0.
„Pridarėme siurprizų. Visi į mus žiūrėjo kaip į potencialius autsaiderius, bet atėjo naujas treneris, kuris nebijo spausti net ir geriausių komandų, kontroliuoti kamuolį. Kol kas išeina visai gerai. Manau, mums tik į naudą tai, kad ir dabar niekas komandai nekelia jokio kito tikslo, kaip tik išsilaikyti lygoje. Net po geros sezono pradžios nejaučiame jokio spaudimo, nes niekas nieko pernelyg nesitiki“, – svarstė V. Andriuškevičius.
(V. Andriuškevičiaus džiaugsmas po įvarčio - nuo 2:30 min.):
Lietuvio nuomone, palanku ir tai, kad „Cambuur“ ekipoje nėra pripažintų futbolo įžymybių, o pusė žaidėjų – jaunesni nei 25 metų.
Be to, klubas turi tik penkis legionierius: po vieną iš Lietuvos, Slovakijos, Serbijos, Lenkijos ir Nigerijos.
„Mano atstovautose komandose Lenkijoje ir Švedijoje buvo futbolininkų, kurie jautėsi žvaigždėmis. O čia visi vaikinai paprasti, dar nėra pasiekę savo karjeros piko. Kita vertus, Olandijoje tai normalu – prieš ką bežaistume, varžovų sudėtyje būna labai daug futbolininkų, vos perkopusių aštuoniolika metų“, – pastebėjo V. Andriuškevičius.
Iš Lenkijos – juodi prisiminimai
H. de Jongą lietuvis laiko puikiu psichologu ir vadina asmenybe, kokios jam iki tol neteko sutikti.
Ne visi specialistai V. Andriuškevičiaus atžvilgiu būdavo nusiteikę taip draugiškai. Futbolininkas puikiai prisimena, kaip „Lechia“ klube buvo „marinuojamas“ rezervinėje komandoje.
„Lenkijoje paskutiniai metai man buvo labai skausmingi – keitėsi treneriai, nė vienam nepatikau, sėdėjau antroje komandoje net nesusitikdamas su pagrindiniais treneriais. Gal toks lenkų mentalitetas. Švedijoje nieko panašaus net būti negali. Jei nežaidi starto sudėtyje, net jei tavęs ir nebenori, vis tiek galėsi treniruotis su pagrindine komanda, nebūsi žeminamas. O Lenkijoje išmes į antrą komandą“, – pasakojo gynėjas.
Be didesnės širdgėlos jis atsisveikino ir su gilią istoriją turinčia „Djurgarden“ ekipa. O Olandijoje V. Andriuškevičius mielai pabūtų ilgėliau.
„Metai buvo užtektinas laiko tarpas Švedijoje. Norėjau save išbandyti kitur, žengti dar vieną žingsnį aukštyn. Daugiau pasiūlymų nebuvo, bet man užteko ir to vieno. Manau, Olandija yra ta vieta, kur būtų labai gera pasilikti. Pavyzdžiui, pati šalis – santykinai maža, visur nuvažiuosi per porą valandų. O Lenkijoje reikėdavo autobuse sėdėti pusę dienos“, – palygino futbolininkas.
Patinka olandiški įpročiai
Tiesa, metus pagyvenus Švedijoje, vienu aspektu dabar V. Andriuškevičius jaučiasi tarsi grįžęs arčiau Lenkijos.
Kartą ir pats lietuvis su komandos draugais tarsi pamokų neišmokę mokyklinukai sėdėjo nuleidę galvas ir klausėsi, kaip juos auklėja rezultatais nepatenkinti „Lechia“ ultros – anot V. Andriuškevičiaus, net ekipos treneriai bijojo praverti burnas.
Olandų futbolo gerbėjai nėra tokie pasiutę kaip lenkų chuliganai, bet už švedus jie žymiai karštesni.
„Olandai irgi mėgsta pasimušti. Kartais jie supyksta ir ant žaidėjų, kaltina dėl pralaimėjimų. O Švedijoje savo komandą žiūrovai palaikys visada, nesvarbu, koks rezultatas. Jie tiesiog myli sportą – ar futbolą, ar ledo ritulį. Žmonės ten ateina į stadionus su šeimomis, vaikais. Ir chuliganų ten nėra daug – „Djurgarden“ sirgaliai tikrai niekada nieko nenuskriaustų“, – neabejojo V. Andriuškevičius.
Tuo metu pačios simpatiškiausios merginos, futbolininko nuomone, yra olandės. Tiesa, gyvendamas mieste, nedaug didesniame už gimtąjį Alytų, gynėjas neturi plataus pasirinkimo, kaip leisti laisvalaikį.
„Leuvardenas nėra didelis, bet labai skiriasi nuo Lietuvos miestelių. Centras – puikiai sutvarkytas, o didžiausią įspūdį man paliko tai, kad visi žmonės čia važiuoja dviračiais. Visi – net maži mokinukai. O aplink mano namus yra aštuonios dirbtinės dangos aikštės, kuriose žmonės žaidžia futbolą savo malonumui. Taigi, ten sportuoti nėra jokių problemų“, – pasakojo V. Andriuškevičius.
Jaučia palankią progą
Vilniuje visas padoresnes pilnų matmenų futbolo aikštes galima nesunkiai suskaičiuoti ant rankos pirštų, o nacionalinei šalies rinktinei tenka žaisti kaip olandų mėgėjams – ant dirbtinės dangos.
Bet ketvirtadienio vakarą Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione V. Andriuškevičius su komandos draugais yra pasiryžęs įrodyti, kad lietuviai gali pasekti elitinėms ekipoms įkandin ir prasibrauti į Europos čempionato finalinį etapą.
Atrankos ciklą pradėjusi pergale prieš San Mariną, šįkart Lietuvos rinktinė stos prieš Estiją, o sekmadienį taip pat Vilniuje kovos su Slovėnija.
„Sunku pasakyti, kaip mums pavyks. Bet ruošiamės laimėti. Dvejos rungtynės namuose – labai palankus momentas surinkti daugiau taškų ir parodyti, kad tikrai galime patekti į čempionato finalinį etapą. Kodėl gi ne?“ – lietuvių galimybių nenurašo V. Andriuškevičius.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
