Nors tose rungtynėse V. Slivka „Senosios Senjoros“ gretose Italijos pirmenybėse ir nedebiutavo, galimas daiktas, jog šiame sezone tokios akimirkos mes dar sulauksime. Apie galimybę treniruotis su pagrindine „Juventus“ komanda svajoja visi jaunieji „Juventus“ futbolininkai ir milijonai jaunų žaidėjų visame pasaulyje, tačiau Vykinto atveju tai jau nebe svajonė, o realybė.
„Išgyventi visus įvykius kartu su komanda – fantastiškas jausmas. Andrea Pirlo įmušus pergalingą baudos smūgį buvo kažkas nerealaus, visos emocijos išsiveržė akimirksniu. Tikrai nepaprastas jausmas, būti tokio klubo, kaip „Juventus“ dalimi“, – svetainei futbolo.tv apie rungtynes Genujoje emocingai pasakojo V. Slivka.
Viename garsiausių planetos klubų žaidžiančiam lietuviui šis interviu Futbolo.TV – pirmasis rimtas pokalbis apie karjerą, neišdildomus įspūdžius Italijoje, svajones, knygas, Panevėžio „Ekraną“ ir „Juventus“ žvaigždes, į kurias anksčiau saugui tekdavo žvelgti tik per televizijos ekraną. Tai ir dar gerokai daugiau – šiame atvirame interviu.
– Vykintai, prieš kelias savaites pirmą kartą sėdėjai ant Turino „Juventus“ atsarginių žaidėjų suolo „Serie A“ rungtynėse su „Genoa“. Ar gali teigti, jog tai buvo kol kas viena įsimintiniausių dienų tavo gyvenime?, – futbolo.tv žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo V. Slivkos.
– Be abejonės galiu teigti, jog taip. Tą dieną gyvenau savo svajone ir turėjau galimybę pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Organizuotumas, gyvenimo sąlygos, maistas – viskas aukščiausiame lygyje, nereikia dėl nieko rūpintis, visa tavo koncentracija yra nukreipta į artėjančias rungtynes. Prieš jų pradžią rūbinėje neišgirsi juoko, kiekvienas žaidėjas stengiasi susikoncentruoti į rungtynes ir visos mintys būna nukreiptos į artėjančią dvikovą.
Treneriai ir komandos lyderiai duoda paskutinius patarimus, prieš išeinant iš rūbinės apsikabiname per pečius ir sustojame į didelį ratą, keletą sekundžių seka įvairūs šūksniai ir visi užsivedę išeiname į aikštę. Rungtynių metu buvo fantastiškas jausmas išgyventi visus įvykius kartu su komanda, o Andrea Pirlo įmušus pergalingą baudos smūgį buvo kažkas „nerealaus“, visos susikauptos emocijos išsiveržė akimirksniu. Tikrai nepaprastas jausmas, būti tokio klubo kaip „Juventus“ dalimi.
– Garsiame filme apie futbolą „Goal“ akimirka, kai jaunuolis Santiago Munezas pirmą kartą pamatė savo pavardę tarp žaidėjų, registruotų pirmos „Newcastle United“ komandos rungtynėms, buvo pavaizduota labai ypatingai. Papasakok, kaip visa tai tavo atveju atrodė realybėje?
– Viskas buvo daug paprasčiau. Dieną prieš išvyką į Genują, treniravausi su pagrindine „Juventus“ komanda. Po treniruotės kartu su „Primavera“ komanda turėjau važiuoti žaisti rungtynes į Karpį. Buvau susidėjęs daiktus ir pasiruošęs išvykai, kai atėjo mano treneris Fabio Grosso (buvęs futbolininkas, 2006 m. pasaulio futbolo čempionato herojus, įmušęs ne tik lemiamą baudinį finale į Prancūzijos vartus, bet ir pelnęs įvartį pusfinalyje prieš vokiečius – aut. past.) ir pasakė, kad po pietų turiu važiuoti į savo viešbutį ir ilsėtis.
Iš pradžių truputį pasimečiau, kadangi už pusvalandžio jau turėjome išvykti, tačiau tuomet jis man paaiškino, kad rytoj turiu treniruotis su pirma komanda ir esu registruotas rungtynėms su „Genoa“. Išsišiepiau iki ausų...
– Į Turiną 2012 m. liepą išvykai iš antros „Ekrano“ komandos, o apie tave tuomet apskritai mažai kas žinojo. Papasakok, kaip jaunam vaikinui iš Panevėžio atsirado galimybė net nežaidus pagrindinėje šalies čempionų komandoje išvykti į legendinį „Juventus“?
– Daug įvairių faktorių lėmė, kad atsiradau būtent ten, kur esu dabar. Didelį vaidmenį sužaidė grynas atsitiktinumas. Kuomet buvau dar šešiolikos metų, į „Ekrano“ ekipą atvyko skautas iš italų „Brescia“ klubo. Aš jam palikau neblogą įspūdį ir po kelių savaičių išvažiavau į šio klubo peržiūrą.
Viskas ėjosi neblogai, jau turėjau pasirašyti kontraktą, tačiau tuo metu „Brescia“ kamavo finansiniai sunkumai ir viskas apsivertė taip, jog grįžau atgal į Panevėžį. Tačiau, kol buvau „Brescia“ klube, atkreipiau vieno agento dėmesį. Jis suorganizavo man peržiūrą „Juventus“. Jos metu gerai pasirodžiau ir atkreipiau būsimo trenerio dėmesį. Jeigu ne keletas visiškų atsitiktinumų, dabar nebūčiau „Juves“ narys.
– Akivaizdu, jog išvykai į „Juventus“ jaunimo komandą. Kaip tokiame garsiame klube vyksta perėjimas iš jaunimo į pagrindinę ekipą?
– Perėjimas iš jaunimo į pagrindinę komandą yra labai sunkus, neužtenka tiesiog būti geru, turi būti labai, labai geras. Per pastaruosius metus, man rodos, niekas tiesiogiai iš jaunimo komandos neperėjo ir nepasiliko pagrindinėje komandoje ilgesniam laikui.
Tie patys Marchisio ar Giovinco pirma buvo išnuomoti į kitus klubus, kur gaudavo daug žaidybinės praktikos. Paskui jie sugrįžo į „Juventus“. Žinoma, būna išimčių, tačiau dažnas Italijos grandas elgiasi būtent taip.
– Būtų nuodėmė nepaklausti, koks buvo tas pirmasis įspūdis, ta pirmoji treniruotė pagrindinėje „Juventus“ ekipoje? Atrodo, juk ne taip seniai dar lakstei Panevėžyje, o į tokias futbolo legendas žiūrėjai tik per televiziją, savo ruožtu dabar, štai, stovi šalia jų, pasiruošęs lieti prakaitą petys į petį...
– Pirmojo kvietimo treniruotis su pirmąja komanda sulaukiau po kelių mėnesių nuo atvykimo. Pamenu, kad pradžioje labai jaudinausi, buvo labai keista būti taip arti tų dievukų, kuriuos matydavau per televizoriaus ekraną.
Treniruotės lygis, tempas buvo labai aukšto lygio, iš pradžių jaučiausi kaip balta varna, tačiau po keleto sėkmingų perdavimų įgijau pasitikėjimo ir visumoje treniruotė praėjo visai gerai. Toje treniruotėje buvo ir pats Pavelas Nedvedas, kuris dabar užima vieno iš komandos direktorių pareigas. Aš jį laikau vienu iš didžiausių futbolo autoritetų, tad po treniruotės paprašiau jo autografo.
– Buffonas, Pogba, Tevezas, Pirlo, Llorente, Chiellini – tai tik dalis pirmo ryškumo žvaigždžių, kurias gali vadinti savo komandos draugais. Kokie jie žmonės, kaip priėmė ir kaip žiūri į jaunuolį iš Lietuvos?
– Realybėje futbolininkai yra visai kitokie. Žiniasklaida dažnai formuoja klaidingą įspūdį. Pirmiausia jie yra žmonės, o žmonių būna labai įvairių, vienas gali būti labai malonus, kitas gali būti visiška pirmojo priešingybė. Taip ir „Juventus“ komandoje, kiekvienas yra skirtingo charakterio. Kažkurį žaidėją pavadinti savo draugu turbūt negalėčiau, yra keletas, su kuriais pajuokauju ar pasikalbu treniruočių metu. Visuomet persimetu keliais žodeliais su Pogba. Dažniausiai tenka žaisti būtent prieš šį žaidėją. Kartą su Llorente kalbėjome apie Lietuvą, ispanui įsiminė dailiosios lietuvaitės. Vertingiausi pokalbiai būna tada, kai koks žaidėjas duoda patarimų būtent iš futbolo pusės...
– Apie kvietimą treniruotis su pagrindine „Juventus“ komanda ir patekimą į pagrindinės komandos paraišką rungtynėms, neabejotinai svajoja visi „Primaveros“ žaidėjai, o pasiseka tik kai kuriems. Antonio Conte yra tas žmogus, kuris tavyje kažką įžvelgė ir pakvietė? Beje, kokį įspūdį šis treneris palieka?
– Antonio Conte sudaro visiškai futbolui atsidavusio žmogaus įvaizdį. Mano akimis, jo stipriausioji savybė yra taktikos išmanymas, ypač iš gynybinės pusės. Treneris išlaiko gana nemažą atstumą tarp savęs ir žaidėjų, yra emocingas, ypač rungtynių metu. Asmeniškai bendrauti nėra tekę, yra davęs keletą patarimų treniruočių metu ir viskas.
– Yra tekę skaityti, jog Italijoje praktiškai visi futbolininkai skutasi kojas, tai tiesa?
– Taip, dauguma žaidėjų tikrai skutasi kojas. Ir tikriausiai kiekvienas pasakytų vis skirtingą priežastį, kodėl taip darąs. Aš pats dar nesu skutęsis, tačiau minčių tai padaryti yra kilę.
– Italijos didieji klubai dažniausiai remiasi principu jauną žaidėją kam nors paskolinti, kur jis galėtų reguliariai žaisti, kadangi įsitvirtinti „Juventus“ pagrinde jaunam futbolininkui yra praktiškai nerealu. Ar ir tu tikiesi vasarą būti paskolintas, tarkim, „Serie B“ ekipai?
– Tokia sistema remiasi daug Italijos grandų. Dėl kito sezono dar tikrai nieko nežinau, tad kažką prognozuoti būtų pakankamai sudėtinga. Dabar svarbiausia koncentruotis į šio sezono pabaigą, kadangi tikslas vienas – laimėti „Primavera“ čempionatą.
– Šiame sezone „Juventus“ neabejotinai iškovos „Serie A“ titulą. Šiuo metu Turino klubas yra labai stipriai atsiplėšęs nuo artimiausių konkurentų. Kaip manai, kokia tikimybė, jog šiame Italijos futbolo čempionato sezone debiutuosi pagrindinėje „Juventus“ komandoje?
– Tikra tiesa, kad „Juventus“ yra nemažai atsiplėšęs nuo antroje vietoje žygiuojančios „Roma“ ekipos, tačiau dar nėra užsitikrinęs čempionų titulo, liko devyni turai ir per juos gali atsitikti bet kas. Jeigu pavyktų debiutuoti pagrindinėje komandoje, būtų kažkas nerealaus. Labai daug kas priklauso nuo paties manęs, bet yra ir kitų dalykų, kaip antai komandos rezultatai, trenerio nuotaikos, tas pats sėkmės faktorius. Sužaisti rungtynes „Serie A“ būtų didžiausia šio sezono svajonė.
– Vykintai, papasakok apie „Juventus“ sudarytas gyvenimo sąlygas. Kur gyveni? Kur valgai? Kur ir kaip leidi laisvalaikį? Ar mokaisi italų kalbos?
– Dauguma žaidėjų, tarp jų ir aš, gyvena „Juventus“ nuomojamame viešbutyje. Čia paprastai valgome pusryčius bei vakarienę, pietūs būna treniruočių bazėje, išskyrus savaitgalius, kuomet valgome viešbutyje. Kai viešbučio maistas atsibosta, išeiname pavalgyti į miestą. Laisvą laiką dažniausiai išnaudoju poilsiui, po sunkios treniruotės nesinori nieko kito, kaip gerai pasnausti. Kartais išeiname į miestą tiesiog prasiblaškyti, nueiname į kokį kiną ar tiesiog suvalgyti ledų. Su italų kalba reikalai išties neblogi, su komandos draugais galiu laisvai susikalbėti bei pajuokauti. Žinoma, dar yra kur tobulėti, tad tenka kartas nuo karto į rankas paimti gramatikos vadovėlį.
– Kiek žinau, esi mėgėjas skaityti elektronines knygas, ypatingai autobiografines. Ką šiuo metu skaitai, galbūt kažką galėtum parekomenduoti?
– Šiuo metu baigiau skaityti Jonny Wilkinsono biografiją, iš šio legendinio regbio žaidėjo galima labai daug ko pasimokyti. Jeigu reiktų rekomenduoti kokią biografinę knygą, tai nerekomenduočiau skaityti Alexo Fergusono biografijos, pastarasis Steveno Gerrardo nelaiko TOP klasės žaidėju...
– Ar galėtum įvardyti vieną ar daugiau įsimintiniausių citatų, kurios tau labiausiai patinka ir atspindi tavo požiūrį į gyvenimą, sportą?
– „Try not. Do or do not. There is no try.“ – Master Yoda. Kodėl ši? Tiesiog pirmoji šovė į galvą.
– Rungtynėse Balstogėje debiutavai Lietuvos U-21 rinktinės sudėtyje ir buvai vienas aktyviausių futbolininkų mūsų gretose. Ką tau reiškia ginti rinktinės garbę ir ar tikiesi vieną dieną sulaukti kvietimo ir į vyrų rinktinę?
– Atstovauti Lietuvos rinktinei yra didelė garbė, bet tuo pačiu ir didelė atsakomybė. Labai malonu žaisti išvien su kitais lietuviais, žinant, kad gini savo šalies garbę. Tikrai tikiuosi vieną dieną apsivilkti ir nacionalinės rinktinės marškinėlius.