Mintyse kartais atsuka laikrodį

M. Kalonas ruošėsi kelionei iš Baku į Kišiniovą, bet skambutis iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pakeitė jo planus.

Azerbaidžano pirmenybių vidutinioko „Baku“ klubo atstovas išgirdo žinią, kurios slapčia laukė, bei iškart pakeitė savo maršrutą.

Prieš paskutines šių metų draugiškas Lietuvos rinktinės rungtynes su Moldova M. Kalonas pirmiausia grįžo į tėvynę, kur praėjusį ketvirtadienį jam buvo įteiktas geriausio 2013 metų Lietuvos futbolininko prizas.

„Jei specialistai ir sirgaliai taip nusprendė, gal ir esu vertas to apdovanojimo. Per paskutinius dvejus metus išliejau tikrai daug prakaito. Einant link tikslo visada būna minčių, kad kažkas įvertins tavo darbą“, – kalbėdamas su DELFI neslėpė Varėnoje gimęs žaidėjas.

Neslepia M. Kalonas ir to, jog praeityje jo karjeroje būta dar geresnių laikų. Tačiau jie, paties futbolininko žodžiais, jau nugarmėję į „vieną labai didelę duobę“.

„Mintyse pasvarstau: kur dabar būčiau, jei viskas man būtų ėjęsi sklandžiai. Bet laiko atgal nebeatsuksi. Esu laimingas, kad sugrįžau į futbolą, nors niekas to jau nebesitikėjo“, – dėl savo karjeros vingių nedūsavo dzūkas.

Žemaūgis, smulkaus sudėjimo saugas visuomet išsiskyrė savybėmis, kuriomis gamta retai apdovanoja Lietuvos futbolininkus – nestandartiniu mąstymu, kūrybiškumu, technika. Bet jaunystė apsuko galvą talentingam žaidėjui, vėjais paleidusiam gražiausius savo karjeros metus.

Pritrūko gyvenimiškos patirties

Į klajones po užsienį M. Kalonas leidosi nesulaukęs nė aštuoniolikos. Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis tobulinosi Maskvos „Dinamo“, Kazanės „Rubin“ (abu – Rusija), „Braga“ (Portugalija) klubų jaunimo ar dublerių komandose.

2005-2008 metais Bobausio pravardę dėl dzūkiškų šaknų dar vaikystėje gavęs žaidėjas spėjo parungtyniauti Liepojos „Metalurgs“ ir „Riga“ (abi – Latvija) bei Kransodaro „Kuban“ (Rusija) ekipose, o persikėlęs į Airiją veikiai tapo Dublino „Bohemians“ fanų numylėtiniu.

Taiklūs lietuvio smūgiai daug prisidėjo prie sėkmingiausio sezono klubo istorijoje, kurį vainikavo čempionų laurai ir po M. Kalono finale realizuoto 11 m baudinio iškovota Airijos taurė.

Panašiu laiku saugas įmušė ir abu savo įvarčius į Lietuvos rinktinės varžovų – Rumunijos bei Serbijos – vartus, o netrukus ryški varėniškio šukuosena ėmė mirgėti Zaporožės stadione – M. Kalonas pasirašė trejų metų sutartį su Ukrainos aukščiausiosios lygos „Metalurg“ klubu.

Tačiau lauktas karjeros zenitas taip ir neatėjo: sportinį režimą pažeidinėjęs futbolininkas pradėjo konfliktuoti su klubu ir buvo išsiųstas į rezervinę komandą. 2010 metais kilo skandalas, kai „Metalurg“ vadovai per žiniasklaidą paskelbė neva prapuolusio žaidėjo paiešką.

Tuomet M. Kalonas atsirado, tačiau tik trumpam: neteisingą gyvenimo būdą pasirinkęs vaikinas vis giliau grimzdo į naktinį svaigulį. Dabar jau subrendęs futbolininkas savo klupinėjimą vadina liūdna pamoka visai jaunajai kartai.

„Tie dveji metai man buvo patys sunkiausi. Visų problemų pradžia buvo neteisingas gyvenimo būdas. Kai nesilaikai režimo, prasideda traumos, nebegauni žaisti ir taip bėda po bėdelės susideda. Neįvertinau kai kurių gyvenimiškų dalykų, nuėjau ne tuo keliu ir įgriuvau į gilią duobę. Nė vienam jaunam futbolininkui nelinkėčiau sekti mano pėdomis. Kai esi jaunas, turi branginti tai, ką tau duoda futbolas, ir nenukrypti nuo tikslo, niekada negalvoti apie pašalinius kelius, nes jie visada tik sužlugdo svajones“, – perspėjo M. Kalonas.

Stūmė jaunystės bendražygiai

Vis dėlto jo paties svajonei buvo lemta neužgesti. Iš gyvenimo krizės M. Kaloną ištempė tie, su kuriais jis vaikystėje spardydavo kamuolį Vilniaus futbolo mokyklos treniruotėse.

„Kai atsidūriau pačiame dugne, pajaučiau gėdą ir susiėmiau. Supratau, kad toliau eiti nebėra kur, kad reikia grįžti kaip feniksui. Buvo gėda prieš žmones, kurie buvo kantrūs ir manimi tikėjo, prieš mamą ir brolį. Be to, esu dėkingas Sauliaus Mikoliūno, Dainiaus Ryškaus, savo pirmojo trenerio Viktoro Osetrovo šeimoms – be jų pagalbos nebūčiau gavęs šio geriausio futbolininko apdovanojimo.

Noriu atsiprašyti, kad tiek metų iššvaisčiau veltui. Bet džiaugiuosi, kad suspėjau atsigauti. Aš įrodysiu, jog dar turiu parako, ir kiti metai man bus dar geresni“, – pažadėjo M. Kalonas.

Iš naujo stotis ant kojų saugas ėmė praėjusių metų vasarą nuvykęs į antroje pagal pajėgumą Lenkijos lygoje kovojantį Olštyno „Stomil“ klubą. O vėliau pasukęs į Kaukazą lietuvis vėl pratrūko įvarčiais. Gindamas Baku „Ravan“ klubo garbę praėjusiame sezone jis pasižymėjo 8 kartus. Vasarą pasirašęs metų trukmės sutartį su „Baku“ ekipa futbolininkas pelnė dar penkis įvarčius ir rezultatyviausių čempionato snaiperių sąraše dalinasi 2-7 vietomis.

Po trejų metų pertraukos sugrįžęs į nacionalinę rinktinę M. Kalonas taip pat nepasimetė ant atsarginių suolo – vietą startinėje komandos sudėtyje išsikovojęs saugas tapo bene svarbiausiu lietuvių atakų organizatoriumi.

Pirmadienio vakarą M. Kalonas turės progą pateisinti geriausio metų Lietuvos žaidėjo rinkimuose ekspertų ir sirgalių parodytą pasitikėjimą. Draugiškas mačas su Moldova Kišiniove prasidės 19 val.

2013 metų geriausio Lietuvos futbolininko rinkimų rezultatai:

1. Mindaugas Kalonas („Baku“, Azerbaidžanas) – 1912 tšk.

2. Marius Žaliūkas („Leeds United“, Anglija) – 1419 tšk.

3. Žydrūnas Karčemarskas („Gaziantepspor“, Turkija) – 1184 tšk.

4. Deivydas Matulevičius (Tirgu Žiu „Pandurii“, Rumunija) – 1019 tšk.

5. Nerijus Valskis (Marijampolės „Sūduva“, Lietuva) – 426 tšk.

6. Gratas Sirgėdas („Stuttgart“, Vokietija) – 421 tšk.