Žiemą prisijungęs prie „Revan“ M. Kalonas iš karto tapo komandos lyderiu. Baku ekipa užėmė 8 vietą, o per 12 čempionato rungtynių saugų grandyje rungtyniavęs lietuvis pelnė 8 įvarčius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus bei buvo pripažintas geriausiu ekipos žaidėju pavasario pirmenybių rate.
M. Kalono pokalbis su portalu penalty.lt – apie Azerbaidžano futbolo subtilybes ir artėjančią Lietuvos rinktinės akistatą pasaulio čempionato atrankos turnyre su Graikija.
– Kai žiemą sulaukėte „Revan“ pasiūlymo, nedvejojote? Juk komanda kovojo apatinėje turnyro lentelės dalyje.
– Šiek tiek nežinomybės buvo. Bet pasitariau su draugais, šios šalies futbolą išmanančiais žmonėmis ir nutariau ten važiuoti. Dabar galiu tvirtinti, kad klaidos nepadariau. Viskas pavyko gerai.
– Pietų kraštuose legionieriai kartais lieka apgauti. Jums sumokėjo viską?
– Algą mokėjo stabiliai – gavau viską, kas buvo pažadėta. Kai kuriuose klubuose atlyginimai vėlavo du mėnesius. Bet tik pasibaigus sezonui, žaidėjai atgaudavo visus pinigus.
– Anksčiau jūsų karjeroje ir gyvenime buvo sunkus periodas. Kas padėjo stotis ant kojų?
– Artimi draugai. Labai daug pagelbėjo Saulius Mikoliūnas ir Paulius Paknys, padėjęs surasti komandą Azerbaidžane. Fizinio parengimo treneris Gediminas Adomaitis atgaivino mane ir vėl paruošė futbolo kovoms. Daug prisidėjo artimieji, šeima. Nuolat jutau visų jų palaikymą ir tikėjimą. Tai labai padėjo.
– Per pusmetį tapote „Revan“ lyderiu. Kas bus toliau?
– Dar turiu galiojantį kontraktą iki gruodžio mėnesio. Tačiau ten tikriausiai neliksiu, nes yra kitų pasiūlymų. Du konkrečius pasiūlymus pateikė pirmojo lygos šešeto ekipos. Kiti užsienio klubai kviečia į peržiūras, bet norėčiau likti Azerbaidžane.
– Patiko?
- Taip. Ten futbolo lygis ir susidomėjimas kasmet kyla, didėja finansavimas, gerėja infrastruktūra. Sąlygos geresnės nei kai kuriose kitose šalyse, kur būtų galima žaisti.
– Ar aukštas pragyvenimo lygis Baku?
– Priklauso nuo to, kaip pats gyvensi. Tačiau Baku gan brangu. Pragyvenimo lygis ten du kartus didesnis nei Lietuvoje.
– Kokie žmonės yra azerbaidžaniečiai?
– Geraširdžiai. Jei susidraugauji su jais, iš karto priima į savo ratą, yra malonūs ir atsakingi. Žinoma, yra ir blogų žmonių, tačiau stengiesi su jais neturėti reikalų, o bendrauti su gera linkinčiais. Su melagiais ir apgavikais susidurti neteko.
– Pavasarį „Revan“ žaidė grupėje, kovojančioje tik dėl 7-12 vietų. Kaip atrasti motyvacijos, kai žinai, jog aukščiau 7 pozicijos nepakilsi?
– To paties manęs klausė ir Azerbaidžane. Manau, kiekvienas žaidėjas privalo nusiteikti ir žaisti visa jėga, kelti sau asmeninius tikslus ir parodyti lygį. Tokia sportininko duona. Jei jau nesi vertas vietos pirmame šešete, tenka kovoti antrame. Be to, motyvacijos suteikia premijos, mokamos už pergales net šioje grupėje.
– Su kuo galima palyginti tos grupės žaidimo lygį?
– Man sunku lyginti. Azerbaidžane 3-4 klubai yra aukšto lygio, tik apatinio šešeto komandos šiek tiek silpnesnės. Lygis neblogas – į rinktinę iš ten galima atvykti būnant geros formos ir naudingu aikštėje.
– Kiek žiūrovų ateidavo į jūsų komandos rungtynes?
– „Revan“ rungtynės nebuvo itin žiūrimos. Namų stadione surinkdavome 1000-1500 žiūrovų. O kai žaidėme paskutines rungtynes Lankorane su „Xazar“, atėjo net 6 000 sirgalių. Kitą sezoną viskas pasikeis. Čempionatas bus reformuotas – liks 10 klubų, kurie kovos 4 ratų sistemą. Tai turėtų padidinti ne tik komandų motyvaciją, bet ir žiūrovų susidomėjimą.
– Kalbama, kad Azerbaidžano futbolo lygis kyla, tačiau šalies rinktinė – tarp Europos autsaiderių. Kodėl?
– Mano manymu, jos pajėgumas kils. Futbolo mokyklos skiria vis didesnį dėmesį jaunimo ugdymui, bendradarbiauja su „Porto” ir Madrido „Atletico“ akademijomis. Po 5-6 metų Azerbaidžano rinktinė turėtų padaryti didelį kokybišką šuolį.
– Ar klubai įpareigoti rūpintis vietiniais žaidėjais?
– Taip. Per rungtynes vienoje komandoje aikštėje privalo žaisti penki vietiniai žaidėjai, iš kurių vienas – devyniolikmetis.
– Tie devyniolikmečiai atitinka čempionato lygį?
– Būtent, kad nelabai. Daug dėmesio skiriama 16-17 metų jaunuolių tobulėjimui, kad sulaukę 19-os, jie jau būtų rimta paspirtimi. Tačiau tik pirmaujantys klubai turi pajėgių jaunių rinktinės žaidėjų. Kitų klubų jaunuoliai dar silpnoki.
– Šį sezoną Baku žaidė ir Deividas Česnauskis bei Andrius Velička. Bendravote su jais?
– Su D. Česnauskiu susitikdavome labai dažnai, maždaug kas dvi tris dienas. Su A. Velička matydavomės retokai. Jis gyveno regione, esančiame apie 40 km nuo Baku.
– Penktadienį laukia rinktinės rungtynės su Graikija, o po to ?..
– Po to atostogos, bet pirmiausiai spręsiu klausimą dėl naujo klubo. Turiu pasiūlymų, tad reikės priimti sprendimą. Bet dabar – visos mintys apie rungtynes su Graikija.
– Rinktinėje neturėsime kelių lyderių. Kokie mūsų šansai?
– Kad ir kokie žaidėjai žaistų, komanda bus nusiteikusi kautis iki pabaigos ir laimėti tris taškus. Kitų minčių būti negali.
– Bet graikai mums neparankūs varžovai.
– Manau, kad pirmosios rungtynių minutės daug ką parodys, kas ims diktuoti tempą aikštėje. Ir jiems, ir mums reikia pergalės, todėl bus labai įdomu.
– Nuolat aptarinėjamas aikštės faktorius lems daug?
– Kad ir mums reikia prie jos apsiprasti, nes dauguma mūsų nežaidžiame tokiose aikštėse. „Revan“ irgi žaidžia ant sintetikos, tačiau danga skiriasi. O priprasti reikia prie kitokių greičių, kamuolio skriejimo trajektorijos. Tam savaitės maža. Todėl šiuo atveju mūsų pranašumo neįžvelgiu.
– Prisiminkime jūsų rezultatyvų perdavimą Darvydui Šernui per rungtynes Slovakijoje. Nesinorėjo smūgiuoti pačiam?
– Norėjosi, bet Darvydas buvo geresnėje pozicijoje ir šaukė man „Palik!“ Juk ne gaila, todėl ir palikau (juokiasi). Tokiais atvejais rezultatyvus perdavimas yra vertingesnis, nei pelnytas įvartis.
– D. Šernas penktadienį nežais, bet puolime bus kitas alytiškis – Deivydas Matulevičius.
– Aš tikiuosi, kad du dzūkai atakuodami ir vėl vienas kitą supras puikiai…
