- Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą? Ar dažnai parvykstate? Apsilankote gimtuosiuose Telšiuose?
- Į Lietuvą sugrįžti visuomet labai malonu ir smagu. Susitinku senus gerus draugus, pasikalbame, kaip kam sekasi. Futbolas nuolat būna pagrindinė pokalbių tema. Dažniausiai parvykstu būtent futbolo reikalais. Gimtuosius Telšius aplankau vis rečiau.
- Šiuo metu dirbate „Partizan” klube. Papasakokite, kaip sekasi, kokias funkcijas atliekate?
- Šiuo metu esu klubo direktorius. Rūpintis tenka iš tiesų daug kuo – pradedant finansais, baigiant futbolininkų sutartimis bei administraciniais reikalais. Be to, mūsų klubui priklauso Minsko „Traktor“ stadionas, tad darbų iš tiesų pakanka.
- Jūsų sukaupta darbo patirtis futbole iš tiesų įspūdinga. Daugiau nei tris dešimtmečius darbuojatės kaimyninėje Baltarusijoje. Gal galite papasakoti, kaip nutiko, kad kažkada Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas atsidūrė svečioje šalyje?
- „Žalgiriui“ atstovavau apie pusantro sezono. Taip jau atsitiko, kad 1975 metais mane ir Vytautą Dirmeikį pakvietė Minsko „Dinamo“ klubas. Jei būčiau likęs Lietuvoje, man būtų tekę eiti į armiją. „Žalgirio“ vadovams mano asmeninės problemos visiškai nerūpėjo.
Galiausiai V. Dirmeikis grįžo į Lietuvą, o aš pasilikau Minske. „Dinamo“ vadovai manimi pasirūpino. Nereikėjo daryti nieko, tik žaisti futbolą. Dėl to labai džiaugiausi. Tiesa, tarnyba praėjo, bet aš netarnavau, o žaidžiau futbolą.
- Kaip sekėsi „Dinamo“ ekipoje? Ką geriausiai prisimenate iš tų daugiau nei dešimties metų praleistų klube?
- Metai praleisti „Dinamo“ komandoje buvo iš tiesų išskirtiniai. Juos prisimenu su didžiausiu malonumu. Visi žaidėjai iki šiol bendrauja šeimomis. Tai buvo iš tiesų įspūdingi metai. Pirmus metus žaidžiau dublerių komandoje, o paskui tapau pagrindinės sudėties futbolininku. 1982 metais laimėjome SSRS pirmenybes. Tai buvo didžiulė šventė visoje Baltarusijoje.
- Su buvusiais komandos draugais iš „Žalgirio“ dar palaikote ryšius?
- Be abejo. Gana dažnai susitikime ir pasišnekame su Robertu Tautkumi, Stasiu Danisevičiumi, V. Dirmeikiu ir kitais. Gaila, tačiau mūsų kartos futbolininkų gretos vis mažėja. Gaila Anapilin išėjusio Rimanto Arbataičio.
- Kodėl 1986-ais metais baigęs profesionalaus futbolininko karjerą likote Baltarusijoje, o ne grįžote atgal į Lietuvą?
- Taip jau nutiko, kad vos tik pakabinęs sportinius batelius „ant vinies“ iš karto sulaukiau Bresto „Dinamo“ vadovų pasiūlymo. Jie pakvietė treniruoti komandą. Karuselė įsisuko. Pradėjau dirbti treneriu viename klube, po to kitame. Taip ir pasilikau.
- Domitės Lietuvos futbolo aktualijomis?
- Žinoma. Nuolat domiuosi Lietuvos rinktinės rezultatais, seku klubų pasirodymą Europos taurių varžybose, pasižiūriu A lygos rezultatus.
- Kas šiuo metu sieja Lietuvos ir Baltarusijos futbolą?
- Vos tik sugriuvus Sovietų Sąjungai Lietuvos ir Baltarusijos futbolui buvo tampriai susiję. Vis dėlto praėjus dviem dešimtmečiams galiu pasakyti, kad su kiekvienais metais tų sąsajų lieka vis mažiau.
- Gal galite palyginti sąlygas, kuriomis plėtojamas futbolas Baltarusijoje ir Lietuvoje? Su kokiomis problemomis susiduria Baltarusijos futbolas?
- Nėra ir ką lyginti. Lietuvos futbolo vadovai džiaugiasi Kaune esančiu futbolo akademijos aikštynu. Baltarusijoje tokios treniruočių sąlygos – kasdienybė. Ir pats futbolas Baltarusijoje labiau mylimas. Tai sporto šaka Nr.1. Tai daug ką pasako.
- Šiuo metu FIFA nacionalinių rinktinių reitinge Lietuva užima gerokai aukštesnę vietą nei Baltarusija. Ar tokia rikiuotė atspindi tikrą komandų pajėgumą?
- Lietuva tikrai užima labai aukštą poziciją. Tai džiugina, tačiau nemanau, kad Baltarusijos rinktinė šiuo metu yra silpnesnė. Tiesiog labai daug kas priklauso nuo to, su kokiai oponentais žaidi. Mano nuomone, šiuo metu Baltarusijos rinktinė net yra šiek tiek pajėgesnė.
- Lietuvos klubų futbolo didžiausia problema pastaruoju metu įvardijama tai, kad dauguma jaunų perspektyvių žaidėjų palieka tėvynę ir bando laimę ne pačiuose stipriausiuose kaimyninių šalių klubuose. Kokia situacija Baltarusijoje?
- Baltarusijos futbole viskas panašiai. Nemažai jaunų žaidėjų išvyksta svetur. Tačiau daug jų ir lieka. Šalies klubai vis stiprėja, tad vis lengviau išlaikyti geriausius futbolininkus. Šiuo metu Baltarusija turi tikrai neblogų futbolo klubų. Net trys šios šalies klubai vis dar tęsia kovą UEFA Europos lygos varžybose. Jei lygintume su Lietuvos komandomis, jos nesugeba įveikti jau antro kvalifikacinio etapo.
- Kita mūsų futbolo problema - žiūrovai... Kiek aistruolių vidutiniškai stebi Baltarusijos čempionato rungtynes?
- Jau minėjau, kad futbolas populiariausia sporto šaka Baltarusijoje. Kai su stipriausiais klubais žaidžia mūsų rinktinė 35 tūkstančius vietų talpinantis Minsko „Dinamo“ stadionas būna sausakimšas. Čempionato rungtynes taip pat stebi maždaug 2-4 tūkstančiai žiūrovų. Jei rungtynės vyksta Minske, čia sirgalių susirenka mažiau. Sostinės aistruoliai šiek tiek išlepinti ir gausiai renkasi tik į svarbiausius mačus. Mažesniuose miestuose stadionai neretai būna pilnutėliai.
- Pakalbėkime apie pinigus. Galėtumėte palyginti Lietuvos ir Baltarusijos futbolininkų atlyginimus?
- Galiu drąsiai teigti, kad Baltarusijos klubų biudžetai yra mažiausiai 2-3 kartus didesnis už A lygos komandų. Pagal prezidento dekretą visi Baltarusijos klubai gauna valstybinę paramą. Tai yra iš tiesų nemaži pinigai, tad sąlygos futbolui plėtoti yra labai neblogos. Pavyzdžiui, Borisovo BATE klubo biudžetas yra 6-7 mln. JAV dolerių.
- Prieš kelis sezonus BATE tapo pirmuoju Baltarusijos klubu, prasimušusiu į UEFA Čempionų lygos grupės varžybas. Kaip manote ar pasinaudojo Baltarusijos futbolo vadovai šiuo klubo laimėjimu?
- Manau, jog taip. Tuo metu visoje šalyje buvo didžiulis futbolo bumas. Į Minsko „Dinamo“ stadioną kiekvienose rungtynėse susigrūsdavo apie 40 tūkstančių aistruolių. Nors rungtynes rodė ir televizija, bilietų gauti buvo neįmanoma. Į Minską plūdo žmonės iš visos šalies. Net man teko organizuoti bilietus savo pažįstamiems iš Lietuvos.
- Esate treniravęs ne vieną Baltarusijos futbolo klubą. Kokie įdomiausi prisiminimai?
- Buvo visko. Ir malonių akimirkų, ir ne. Turbūt labiausiai įstrigo metai praleisti Minsko „Daridos“ komandoje. Tuo metu kuklų biudžetą turėjęs ir mažai kam žinomas klubas ilgą laiką pirmavo Baltarusijos čempionate. Daugelis stebėjosi tokiu mūsų pasirodymu. Aišku, vėliau viskas sustojo į savo vietas, tačiau Baltarusijos futbolo visuomenę sugebėjome nustebinti.
- Dabartiniame klube, kuriame dirbate nuolat žaidžia ir keletas Lietuvos futbolininkų. Kaip vertinate jų perspektyvas?
- Perspektyvos tikrai neblogos. Komandai atstovauja iš Kauno FBK „Kauno“ atvykę vartininkas Džiugas Bartkus, Marius Činikas, Donatas Strockis. Visi jie rado vietą „Partizan“ komandoje. Manau, jei ir toliau dirbs, iš jų gali išaugti aukšto lygio žaidėjai.
- Stipriai esate įleidęs šaknis Baltarusijoje. Jūsų žmona minskietė. Kaip manote, ar yra įmanoma, kad kada nors grįšite atgal į Lietuvą ir dirbsite tėvynėje?
- Žinokit, sunkiai įsivaizduoju. Minske man jauku, čia esu įleidęs savo šaknis. Šiame mieste mus gerbia. 1982-ų metų Minsko „Dinamo“ žaidėjai Baltarusijoje mylimi lygiai taip pat, kaip Lietuvoje - Kauno „Žalgirio“ legendiniai krepšininkai, sovietiniais laikais kovoję prieš Maskvos CSKA.
Be to, į Lietuvą grįžtu gana dažnai. Valstybės yra arti viena kitos. Vos dvi valandos kelio ir aš jau Lietuvoje. Kol kas Lietuvoje nėra nieko, kas priverstų mane grįžti.