Šiais laikais bet kuris vidutiniškai pasiruošęs dviratininkas – mėgėjas be problemų pasiektų ir išlaikytų Maurico Garino tempą. Kodėl per šimtą metų viskas taip pasikeitė? Turbūt pirmiausia reikėtų paminėti, jog patobulėjo dviračių gamybos technologija: dėl iš aliuminio, titano ar anglies pluošto gaminamų detalių jie tapo lengvesni, dviračiai pradėti gaminti su reguliuojamomis pavaromis, geresniais stabdžiais, stipresniais ratlankiais. Be to specialių dietų bei treniruočių programų sudarinėjimas išsivystė į savarankišką mokslo šaką, todėl šiais laikais izotoniniai gėrimai, įvairūs maisto papildai bei preparatai prie starto linijos “atvedė” naują kliniškai paruoštų atletų rūšį.

Todėl nelabai stebina tai, kad nuo pirmųjų “Tour de France” lenktynių dviratininkų tempas išaugo. 1959 metais, laimėtoju tapus ispanui Federicui Bahamontesui (Federikui Bahamontesui), vidutinis lenktynininkų greitis buvo apie 35,7 km/h, ir šis skaičius artimiausius keletą dešimtmečių kito labai nežymiai. Tačiau apie 1990m. daugelio šių prestižinių lenktynių dalyvių greitis pakilo iki daugiau nei 40 km/h. Palyginimui galima paminėti, kad tuo metu dviratininkai – mėgėjai lenktyniaudami stadione tokį tempą išlaikyti sugebėdavo ne ilgiau kaip vieną valandą. O “Tour de France” profesionalai tokiu greičiu važiuodavo beveik tris savaites ir įveikdavo apie 4000 km.

Kaip tai gali būti įmanoma? Pasak penkiskart “Tour de France” laimėtojo Jacques’o Anquetilo (Žako Anketilo), sunkiai tikėtina, kad lenktynininkai tokį tempą palaiko gerdami tik mineralinį vandenį. Jis pats prisipažino, kad 1960 metais, kai laimėjo lenktynes, jo “nedideliu pagalbininku” buvo amfetaminas. Tačiau, kaip ir dviračių gamybos technologijos, taip ir farmacijos pramonė nuo 1960 metų padarė akivaizdžią pažangą, ir amfetaminas tarp profesionalių sportininkų jau seniai nebevartojamas. Greičiausiai (42,25 km/h) “Tour de France” trasa buvo įveikta 1998m., tačiau šie metai pasižymėjo ne tik kaip metai, kuriais pasiektas didžiausias greitis, bet ir kaip metai, kuriais kilo vienas iš didžiausių dopingo skandalų. Tačiau ar tai tik “nekaltas” sutapimas?

J. Anquetilo vartotas amfetaminas veikė žmogaus smegenis ir kūną padarydavo nejautriu skausmui. Todėl dviratininkai lenktynių metu sugebėdavo nelėtinti savo tempo. Šis amfetaminas neįtakodavo žmogaus fiziologinių galimybių. Tokio poveikio medikamentai pasirodė kiek vėliau, apie septyniasdešimtuosius, kai lenktynininkai pradėjo vartoti anabolinius steroidus. Klenbuterolis, nandrolonas ir epitestosteronas padarydavo lenktynininkus stipresnius ir raumeningus, bet rezultatai vis tiek būdavo kuklūs, nes raumenų masė dviračių sporte turi ne tik pliusų, bet ir minusų: ji naudinga, kai dviratininkui reikia spurtuoti, bet trukdo įveikinėjant kalnų etapus.

Savotiškas pašalinis piktnaudžiavimo steroidais efektas buvo tai, kad daug ilgiau gydavo įvairūs įdrėskimai patirti dviračių avarijose. 1998 metais lenktynininko Pedro Delgado (Pedro Delgado) dopingo testas buvo teigiamas – jo organizme atrasta probenecido, kuris reaguoja su inkstų išskyromis. Įtarta, jog šis preparatas naudotas, norint paslėpti steroidų vartojimo faktą. Probenecidą jau buvo uždraudęs Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), tačiau Tarptautinė dviračių sporto asociacija (UCI - Union Cycliste Internationale) šio chemikalo į draudžiamųjų sąrašą dar nebuvo įtraukusi. Tuometinė P.Delgado iškovota pergalė „Tour de France“ nebuvo anuliuota, tačiau sporto pasaulyje buvo vertinama labai skeptiškai.

Tuo metu steroidus populiarumu pradėjo lenkti bene svarbiausias šiuolaikinis sporto rezultatus gerinantis preparatas – sintetinė eritropoetino (EPO) versija. Inkstuose vyksta natūrali raudonųjų kraujo kūnelių atsiradimą skatinančio EPO gamyba. Daugiau raudonųjų kraujo kūnelių reiškia, kad organizmas gali greičiau įsisavinti deguonį bei pagerina aerobinius kūno gebėjimus – būtent to ir reikia dviratininkams.

Keletas mėnesių treniruočių kalnuose gali duoti tokius pačius rezultatus, tačiau tokių treniruočių poveikis išnyksta po pirmųjų sezono lenktynių, tuo tarpu sintetinio EPO poveikis truks visą sezoną. Normalaus elitinio atleto hematokrito lygis (kraujo gebėjimas pernešti deguonį) siekia 44 procentus. Po treniruočių kalnuose šis rodiklis gali pakilti iki 48 proc., o panaudojus EPO preparatų nesunku viršyti 50 proc. ribą.

Tačiau tai pavojinga – kraujas gali sutirštėti ir taip sukelti pavojų širdies veiklai. Per keletą pastarųjų metų eritropoetinas “nužudė” apie 20 aukščiausio lygio atletų (daugiausiai - dviratininkų). Pasaulinės anti-dopingo agentūros (Wada - World Anti Doping Agency), įsikūrusios Monrealyje (Kanada), mokslinis direktorius Olivieris Rabinas (Oliveris Rabinas) pasakojo, jog praeityje antidopingo sistema į dopingo vartojimą reaguodavo kur kas lėčiau.

Anaboliniai steroidai šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo populiarūs, tačiau iki aštuntojo dešimtmečio pradžios nebuvo patikimos dopingo tyrimo procedūros. Tuo tarpu EPO dienos šviesą išvydo 1987 metais, ir jau 1989 metais TOK uždraudė šios priemonės vartojimą. Tačiau be patikimo testo jo draudimas yra praktiškai neveiksmingas.

Pirmą kartą patikimas EPO aptikimo testas buvo panaudotas per Sidnėjaus olimpines žaidynes, 2000 metais. Pagrindinė priežastis, dėl kurios taip ilgai nebuvo sukurtas eritropoetino vartojimą nustatantis testas – nesugebėjimas atskirti natūralaus EPO nuo sintetinio. Iki tol vienintelis būdas tikrinti, ar sportininkas vartoja šį preparatą – patikrinti jo hematokrito lygi. Jei šis lygis viršijo 50 proc., tuomet buvo tvirtinama, jog sportininkas sukčiauja. Tačiau toks testas vis vien palikdavo pakankamai erdvės saikingam uždraustų medžiagų vartojimui.

1998 metais, likus kelioms dienoms iki “Tour de France” pradžios, Belgijos – Prancūzijos pasienyje buvo sulaikytas “Festina” komandos medikas. Patikrinimo metu pas jį buvo rastas nemažas kiekis EPO ir kitų draudžiamų medžiagų. Šis įvykis sukrėtė dviračių sportą: dviratininkai buvo apklausinėjami žandarų tiesiog lenktynių metu, dėl to keletas komandų pareiškė protestą. Kaip atsaką į visuos tuos pastaruosius įvykius Tarptautinė dviračių sporto asociacija sušaukė konferenciją dėl dopingo vartojimo, kurios metu buvo įkurta WADA (Pasaulinė anti – dopingo agentūra). Dabartinė šios organizacijos strategija – būti agresyvesniems atliekant tyrimus dėl dopingo vartojimo.

“Mes palaikome pastovų ryšį su farmacijos pramone ir tokiu atveju daug anksčiau sužinome apie preparatus, kurie dar nepasirodė rinkoje.”, - teigė O.Rabinas. “Taip mes paruošiame testus nustatyti dopingo rūšims, kurios dar tik yra kuriamos.” EPO vartojimas šiuo metu tampa vis rizikingesnis, bet griežtas lenktynininkų testavimas vis dar nėra 100% patikimas. Siurprizu tapo praeitų metų “Tour de France” trečios vietos laimėtojas Raimondas Rumšas. Visai neseniai jo organizme tyrimai aptiko eritropoetino pėdsakų. Bet tuo metu, kai jo žmona buvo sulaikyta su dideliu kiekiu EPO, lietuvis buvo “švarus”. R.Rumšas pareiškė, kad šie preparatai skirti uošvienei. Kaip pastebėjo Prancūzijos spauda, su tokiu kiekiu eritropoetino jo uošvienė tikriausiai laimėtų “Tour de France”.

Pastaruoju metu dviratininkų tarpe EPO vartojimo atvejų mažėja. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog šiemetinėse „Tour de France“ lenktynėse nebus dopingo vartotojų – greičiausiai eritropoetino teikiami privalumai bus didesni už baimę būti pagautam. Pastaruoju laiku atsirado naujas pakaitalas eritropoetinui. Tai iš veršelių kraujo gaunamas serumas „Actovegin“.

2000-aisiais metais Prancūzijos televizija nufilmavo vieną iš Lance‘o Armstrongo (Lanco Armstrongo) komandos „US Postal“ (JAV) narių išmetant šiukšles, tarp kurių buvo ir „Actovegin“ pakuotė. Komanda buvo patikrinta, tačiau jos atstovai tvirtino, jog vaistas buvo naudojamas lenktynėse nedalyvaujančių komandos narių odos nubrozdinimų gydymui. Kaltinimai komandai buvo panaikinti. Kol kas nelabai daug žinoma apie šio preparato poveikį, tačiau O. Rabinas tvirtina, kad jis visiškai neturi kraujo dopingo savybių.

Sklinda gandai, jog jau kelis metus naudojamas žmogaus augimo hormonas (HGH - Human Growth Hormone), veikiantis kaip steroidai ir labai mėgstamas kultūristų. Šis preparatas labai naudingas sužeidimų gydymui, tačiau šiaip dviratininkams nėra itin naudingas. Kol kas apie piktnaudžiavimo HGH pasekmes žinoma labai nedaug, tačiau jau esama su šiuo preparatu susijusių anekdotinių situacijų: tvirtinama, kad vienas Prancūzijos dviratininkas dėl piktnaudžiavimo šiuo hormonu viduryje sezono turėjo keisti batus į vienu dydžiu didesnius.

Tuo tarpu kuriami ir nauji deguonį pernešti galintys preparatai. Kembridžo mokslininkai krokodilo amino rūgštimis chemiškai modifikavo žmogaus kraujyje esantį hemoglobiną. Tokiu būdu gautas itin aukštos kokybės dirbtinis šio pigmento atitikmuo. Pagerinti dviratininkų rezultatus būtų galima ir sušvirkščiant į veną hemoglobino, gaminamo iš raguočių kraujo, pasitelkiant genetinės inžinerijos žinias arba naudojant perfluorokarbonus (į tefloną panašius chemikalus), kaip ir žmogiškasis hemoglobinas tirpinančius deguonį ir pernešančius jį į kūno audinius. Tokių chemikalų beveik neįmanoma pastebėti kraujyje ar šlapime, vienintelis bent kiek tikslus jų atradimo būdas būtų iškvėpto oro chromatografija.

WADA agentūra jau prieš keletą metų įspėjo, jog greitai sulauksime ir genetiškai modifikuotų atletų. Keletas farmacinių bendrovių bando sukurti būdą įterpti į organizmą papildomą geną, skatinantį EPO gamybą. Nors tai jau įmanoma, genetiškai modifikuoti sportininkų dar nesiryžtama, tačiau pirmosios tokios modifikuotos „kregždės“ greičiausiai bus dviratininkai. Kopenhagos universiteto Raumenų tyrimo centro vadovas tvirtina, kad per artimiausius 5-10 metų tai taps tikru dopingo kontrolierių ir sąžiningų sportininkų galvos skausmu. Bandymai su gyvūnais jau vykdomi.

Per juos nustatyta, kad geno įterpimas yra paprastas procesas, ir jis tuojau pat suaktyvina EPO gamybą. Tokio eritropoetino atskirti nuo natūralaus būtų neįmanoma. Tačiau šiuo atveju problema yra pernelyg stiprus geno veikimas. Pavianams, kuriems teko iškentėti tokią genetinę terapiją, tenka nuolat atskiesti kraują, kad šie nenumirtų nuo pernelyg aukšto hematokrito lygio: per mažiau nei tris mėnesius šis nuo 40 proc. pakilo iki 75. Geno įterpimo technologija išvystyta gerai, ir ji puikiai funkcionuoja pavianų organizmuose, tačiau kol kas nėra priemonių, galinčių sustabdyti jo veikimą.

Šiuo metu WADA kaip tik stengiasi išrasti tyrimo metodus, padėsiančius aptikti genų įterpimo technologijos pėdsakus organizme. “Mes visą laiką stengiamės vienu žingsnių aplenkti dopingo vartotojus”, - sako agentūros vadovas. “Aš nedrįstu teigti, kad po 2 – 3 metų dopingas nebebus vartojamas, bet savo veikloje mes pasiekiame vis daugiau pergalių”, - pridūrė O. Rabinas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją