- Pavelai, kodėl sutikote žaisti „Juventus“ dar vieną sezoną?
- Mane labai viliojo galimybė po dviejų metų pertraukos vėl žaisti Čempionų lygoje. Be to, ateina nauja karta, tokie žaidėjai kaip Sebastianas Giovinco ir Claudio Marchisio pirmą kartą išbandys save Čempionų lygoje. Niekada nėra lengva pradėti rungtyniauti tokiame lygyje ir išlaikyti ritmą žaidžiant po dvejas rungtynes per savaitę su aukščiausio lygio priešininkais. Klubas pasiūlė man pratęsti kontraktą, todėl manau, kad mano patirtis gali praversti. Toks iššūkis man pasirodė patrauklus.
- Tai jau aštuntasis Jūsų sezonas su „Juventus“. Kuris atsiminimas iš šio laikotarpio pats mieliausias?
- 2002-03 metų sezonas buvo beveik idealus: mes laimėjome "scudetto" (Italijos čempionų titulą - aut. past.) ir pasiekėme Čempionų lygos finalą. Visada bus malonu prisiminti pusfinalį, kai žaidėme su Madrido „Real“, dėl rungtynių įtampos ir puikaus futbolo, kurį tada parodėme.
- Buvo ir sunkesnių laikų. Kaip susidorojote su pašalinimu iš „Serie A“ į žemesnę lygą?
- Buvo labai sunku. Po viso to, ką klubas dėl manęs padarė, jaučiausi skolingas. Todėl tai, kad likau komandoje – visiškai natūralu. Pastarieji du sunkaus darbo metai davė savo rezultatų ir mes grįžome į „Serie A“ ir Čempionų lygą.
- Ką „Juventus“ yra padaręs dėl Jūsų? Ir ką Jūs esate padaręs „Juventus“ klubui
- „Juventus“ suteikė man viską. Čia išsiugdžiau nugalėtojo mentalitetą, kai kiekvienos rungtynės paverčiamos tikru mūšiu. Išmokau būti reiklus sau, priimti sunkumus ir susidoroti su jais. Aš paskyriau komandai visą savo laiką ir stengiausi uoliai jai dirbti. Tikiuosi paliksiu ką nors teigiamo.
- Prieš prisijungdamas prie „Senosios senjoros“ žaidėte Romos „Lazio“. Ką atsimenate iš tų laikų?
- Iki šiol nesigailiu nei dėl vieno savo karjeros sprendimo. Penkeri metai „Lazio“ kupini puikių atsiminimų. Susipažinau su nauja šalimi, išmokau jos kalbą, dirbau su gerais treneriais, laimėjau "scudetto", Europos taurių laimėtojų taurę ir šalies taurę. Ko dar galėčiau norėti?
- Ar buvote viliojamas išvykti į kitas Europos šalis?
- Likti buvo mano asmeninis sprendimas, pasitarus su šeima. Visada puikiai jautėmės tiek Romoje, tiek Turine. Esu prisirišęs prie Italijos, čia gimė mano vaikai. Kodėl turėčiau norėti išvykti? Bet pripažįstu, kad vienu metu mane viliojo Anglijos čempionatas. Nuo pat vaikystės esu didelis „Manchester United“ gerbėjas.
- Ar nesigailite pasitraukęs iš Čekijos rinktinės?
- Pasitraukiau 34-erių metų, dalyvavau viename pasaulio ir trijuose Europos čempionatuose. Normalu, kad užleidžiu vietą jaunesniems. Jauni žaidėjai turi rungtyniauti aukščiausiame lygyje ir grūdintis.
- Kokią regite Čekijos rinktinės ateitį?
- Nacionalinė komanda išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Vyresni žaidėjai traukiasi, o jauniesiems, taip pat ir U-20 pasaulio čempionato finalininkams, trūksta patirties. Todėl Milanas Barošas, Marekas Jankulovskis, Zdenekas Grygera ir Tomas Ujfalušis turi padėti jiems integruotis į komandą. Po trejų ar ketverių metų vėl varžysimės aukščiausiu lygiu. Vis dėlto tikiu, kad mes pateksime ir į 2010 metų pasaulio čempionatą.
- Ar ketinate baigti karjerą po šio sezono?
- Būdamas tokio amžiaus, tiesiog, gyvenu diena po dienos ir nežinau, kada sustosiu žaisti futbolą. "Juve" turi planų, susijusių su manimi, bet niekas dar nėra nuspręsta. Viena aišku: naują gyvenimą reikės pradėti kurti nuo nulio. Privalėsiu daug išmokti, o po dvidešimties futbolininko gyvenimo metų tai nebus lengva.
- Ar nesvarstėte galimybės pradėti trenerio karjerą, pavyzdžiui „Juventus“ klube arba Čekijos rinktinėje?
- Netapsi treneriu taip greitai, neturėdamas patirties. Tobulėjama žingsnis po žingsnio. Geriausia pradėti nuo jaunimo, vėliau pamažu kilti aukštyn. Jei ateityje man pasiūlys treniruoti tokią komandą, tai reikš, kad man pasisekė. Bet kelias yra ilgas, o būti tokio klubo kaip „Juventus“ treneriu yra ypač sunku. Turi susidoroti su nuolatiniu spaudimu laimėti kiekvienas rungtynes, daug dirbti – tik geriausi treneriai sulaukia sėkmės.
- Esate dirbęs su tokiais treneriais. Kurie iš jų labiausiai paveikė Jūsų karjerą?
- Dino Zoffas, Svenas Goranas Eriksonas, Claudio Ranieri, Didier Deschampsas – galėčiau paminėti kiekvieną iš jų. Bet truputį daugiau nei visi kiti man davė Marcello Lippi, jis pastatė mane už puolėjų nugarų ir suteikė daugiau laisvės aikštėje.
- Ar žaisdamas dabar jaučiatės kitaip nei savo karjeros pradžioje? Ar matote, kas galėtų būti Jūsų pasekėjas?
- Jaučiuosi taip pat. 20-ies ar 36-erių, visada žaisdamas jaučiau tiek pat malonumo. Dalintis emocijomis su komanda, mėgautis savimi ir laimėti trofėjus visada buvo mano leitmotyvas. Tiesiog fiziškai sunkiau išlaikyti ritmą. Man sunku įvardinti pasekėją. Sakyčiau, kad mano sūnus, jei tik jis žais futbolą.
