Tokia kelionė – tik menkniekis, palyginus su visais sunkumais, su kuriais šios šalies atstovai susidūrė siekdami savo laimėjimų. Jie galėtų atrodyti ir menki, jei nežinotume konteksto.

Valstybės vargai

Pradėkime nuo to, kad Saliamono Salos yra kitame pasaulio krašte nei mes – Okeanijos žemyne, Melanezijos regione, į Šiaurės rytus nuo Australijos. Pagal gyventojų skaičių (apie 650 tūkst.) – kiek didesnė už Vilnių valstybė, pagal plotą – artimesnė Armėnijai, tačiau visai kitokia – ją sudaro 6 didesnės ir 900 mažesnių salų.

Ispanų atrastų, britų imperijos kolonizuotų salų formali vadovė vis dar yra karalienė Elžbieta II, tačiau nuo 1978-ųjų valstybė yra nepriklausoma. 1988 m. Saliamono Salos prisijungė ir prie tarptautinės futbolo bendruomenės bei tapo FIFA nare.

Tačiau saliamoniškų sprendimų ir sutarimo nepriklausomybę įgijusiose salose buvo stokojama. Prieš du dešimtmečius šalį nualino kelis metus trukę vidiniai konfliktai, kurie pareikalavo 200 gyvybių. Pabirus ekonomikai ir tvarkai, salos netgi pramintos pirmąja „nepavykusia“ valstybe Ramiojo vandenyno regione.

Kad problemų kuriant savo gerovę netrūksta iki šiol, atspindi Jungtinių Tautų valstybės gerovės indeksas, kur salos užima neaukštą 151 vietą šalia Sirijos ir Zimbabvės. Tačiau jei pažvelgtume į salės futbolo rinktinių reitingą, Saliamono salos Sengia net 48 vietoje, lenkdama tokias šalis kaip JAV. Kaip tai atsitiko?

Ištakos – nuo kunigo

Tuo kriziniu kruvinų konfliktų laikotarpiu, apie 2000 metus, į šalį atvyko kunigas iš Australijos Brianas Codringtonas su žmona. Jie iš pradžių dalino vaikams kalėdines dovanas, tačiau vėliau pastebėjo, kad vaikai neužsiima jokiu sportu, o tokia veikla ilgalaikėje perspektyvoje būtų vertingesnė dovana šalies gyventojams.

Gimtinėje salės futbolo klubui ir Duralio baptistų bažnyčiai Sidnėjaus premiestyje vadovavęs australas nutarė Saliamono Salų vaikus užkrėsti šiuo žaidimu, suteikti jiems prasmingą veiklą. Įkūręs sporto ir lyderystės centrą kunigas ėmė per sportą mokyti ir kitų gyvenimiškų dalykų.

Šalyje, kur sportui trūksta erdvių, o infrastruktūros praktiškai nebuvo, nesudėtingas salės futbolo žaidimas prigijo. Tiesa, vaikai ir jaunimas jį žaidė ne taip, kaip įsivaizduojame mes (dengtose salėse), o dažniausiai tiesiog ant žolės ar žvyro.

Sportas padėjo užimti gyventojus, sumažinti nusikalstamumą, o po kurio laiko ir padėjo suvienyti bei tapo nacionaliniu pasididžiavimu. Labiausiai pasižymėjo dviejų futbolo atšakų atstovai. Saliamono Salų paplūdimio futbolo rinktinė net 5 kartus žaidė Pasaulio čempionatų finaliniuose etapuose.

Tačiau bene mėgstamiausias žaidimas šalyje – salės futbolas. Žaidimo populiarumas ypač išaugo po sėkmingų rinktinės pasirodymų. Jai turnyras Lietuvoje bus 4-asis išbandymas tarp planetos elito.

Staigus šuolis iki čempionų

Įspūdingų rezultatų pasiekta greitai. 2004 metais pirmas oficialias rungtynes Saliamono Salų salės futbolo rinktinė Australijai pralaimėjo net 0:9. Tuomet Okeanijos pirmenybėse iškovota tik viena pergalė.

Tačiau po kelerių metų regiono varžybose iš autsaiderių melaneziečiai tapo lyderiais – pavyko iškovoti 5 iš 6 pergalių ir laimėti žemyno auksą.

Pirmasis „blynas“ tarp geriausių pasaulio komandų 2008 m. Brazilijoje „prisvilo“. Komanda į rungtynių vietą keliavo beveik dvi paras, o ekipą sudarė beveik vien jaunimas – vidutinis futbolininkų amžius buvo 18,5 metų. Okeanijos čempionai pralaimėjo visas ketverias rungtynes grupėje, o dvejose buvo sutriuškinti be pasigailėjimo. Būsimai nugalėtojai Brazilijai pralaimėta 0:21, o ketvirtą vietą užėmusiai Rusijai – net 2:31. Pastarasis rezultatas yra čempionatų antirekordas.

Tačiau rankos nenusviro. Įgijusi patirties ir padrąsinta pergalių Okeanijoje, kur iškovojo dar tris čempionų titulus, Saliamono Salų ekipa sugrįžo į elitines varžybas po ketverių metų. Nors Pasaulio čempionate Tailande vėl triuškinančiai pralaimėta Rusijai (0:16) ir Kolumbijai (3:11), iškovota istorinė pergalė prieš Gvatemalą (4:3).

Lemiamą įvartį toje dvikovoje pelnė 16-metis komandos vartininkas Anthony Talo, kuris prieš metus atstovavo savo šaliai ir Pasaulio paplūdimio futbolo čempionate.

Žaidžia bet kur

Atsižvelgiant tai, kad Saliamono Salose tuo metu dar net nebuvo rengiamas reguliarus salės futbolo čempionatas, o šiam žaidimui visiškai pritaikytos pilnų matmenų aikštės nėra iki šiol (statybos po ilgų metų kalbų pradėtos tik pernai gruodį), pergalė atrodo daug įspūdingiau nei eilinis laimėjimas.

Pasiruošimas ir kitam varžybų ciklui nebuvo idealus. „Šalyje yra tik viena dengta aikštė, tačiau ji mažoka ir gana pavojinga žaisti. Todėl sportuojame bažnyčioje. Dėl karščio tai reikia daryti anksti, o kai bažnyčia uždaryta einame ant žolės ar kitų lauko aikštelių“, – tuomet pasakojo komandą treniravęs brazilas Julianas Schmellingas.

Bažnyčia čia – kiek kitokia nei įsivaizduojame Europoje. Tai tiesiog vieša erdvė renginiams, o prieš žaisdami patys žaidėjai ją turi susitvarkyti ir apsišluoti.

Visgi noras žaisti įveikia visas kliūtis. „Saliamono Salų žaidėjai turi didelę aistrą futbolui, yra kūrybingi. Žaisti jie gali bet kur – ant kelio, tarp krūmų, su bateliais ar be jų. Jei šalyje būtų ir tarptautinių matmenų aikštė, komanda būtų dar geresnė“, – įsitikinęs J. Schmellingas.

Kapitono kalba

2016 m. jo vadovaujama Saliamono salų komanda, vadinama „Kurukuru“ (vietinis vardas balandžiams), užtikrintai vėl laimėjo Okeanijos čempionatą ir pateko į planetos pirmenybes Kolumbijoje. Ten patirtos trys nesėkmės, tačiau komanda pademonstravo garbingą kovą: rungtynėse su Kosta Rika nusileista nežymiai (2:4), o dvikovoje su būsima Pasaulio čempione Argentina įmušti trys įvarčiai (3:7).

Po pastarųjų rungtynių rinktinės kapitonas Elliotas Ragomo spaudos konferencijoje emocingai dėkojo už palaikymą ir susigraudino. Jo kalba sulaukė ovacijų salėse ir sujaudino žiūrėjusius vaizdo įrašą.

„Prieš šias rungtynes viena mokykla mano šalyje net sustabdė veiklą, kad galėtų pažiūrėti kaip žaidžiame, – sunkiai drebančiu balsu rinko žodžius E. Ragomo. – Rungtynių laukė ir sergantys ligoninėse. Saliamono Salų žmonės mus myli ir yra išprotėję dėl mūsų rungtynių. Žinoti tai, kad dėl tavo rungtynių sustoja visa mokykla, man ir visiems vaikinams yra neįtikėtina. Galbūt Argentinoje rungtynes žiūrėjo nedaug žmonių, bet Saliamono salose žiūrėjo visi. Tai mus ir stumia priekį. Svarbiausia ne rezultatas, o tai, kad nudžiuginame savo žmones. Tai neįkainojama. Mums žaisti prieš Argentiną – svajonė. Jaučiamės kaip ne pralaimėję, o laimėję.“

E. Ragomo buvo 11 metų, kai Saliamono salose pradėjo plisti salės futbolas. Jis kartu su kitais talentingais vaikais gaudavo pasivaržyti Australijos pirmenybėse, o vėliau padedamas minėtai Duralio baptistų bažnyčiai persikėlė ten mokytis ir sportuoti.

15 metų vaikiną buvo pakvietęs ir Kasteljono klubas Ispanijoje. „Tai buvo svajonė. Savo šalyje žaisdavome tik ant žolės“, – prisiminė žaidėjas.

Vėliau jis grįžo į Okeaniją ir padėjo savo šaliai patekti į pirmąjį salės futbolo Pasaulio čempionatą.

Po 2016 m. pasaulio čempionato E. Ragomo gavo šansą ir įgyti profesionalaus žaidėjo patirties Brazilijoje, šalies lygoje žaidžiančiame Belo Horizontės „Minas“ salės futbolo klube.

Šalies rinktinei jau kurį laiką taip pat strateguoja brazilai. Gynėjas James Egeta jau kurį laiką žaidžia Australijos lygoje, o įgytos patirtys užsienyje ir ankstesnėse varžybose komandai pravertė kovojant dėl kelialapio į ketvirtąjį Pasaulio čempionatą.

Baudinių drama

2019 m. lapkritį Okeanijos salės futbolo čempionato finale Saliamono salų komanda susitiko su Naująja Zelandija ir likus žaisti porai minučių atsilikinėjo dviem įvarčiais, bet pademonstravo charakterį ir sugebėjo rezultatą išlyginti.

Komandų neišskyrė ir pratęsimas (5:5), o baudinių serijoje herojumi tapo šiame tekste jau minėtas 2012 m. herojus vartininkas A. Talo, kuris atrėmė lemiamą varžovų smūgį.

Melaneziečių sėkmės istorija atvertė dar vieną puslapį. Jie turi dar vieną, ketvirtą šansą pasirodyti tarp elito.

Pasak komandos simbolio E. Ragomo, finaliniam etapui Lietuvoje jie ruošiasi „daug stipriau nei anksčiau“ ir nesitenkins vien garbingais pralaimėjimais – komanda turi tikslą patekti į kitą varžybų etapą.

Daugelis ryškiausių žaidėjų, kurie rungtyniauja kartu nuo vaikystės, pasiekė brandos amžių. Kai kuriems tai gali būti ir paskutinis čempionatas. Tad kada, jei ne dabar?

Saliamono Salų rinktinė FIFA salės futbolo Pasaulio čempionate varžysis rugsėjo 12 – spalio 3 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.