Ketvirtasis ir penktasis pasaulio čempionatai vyko skirtinguose pasaulio kraštuose – nuo Centrinės Amerikos iki Azijos – bet atnešė tą patį rezultatą: Ispanijos triumfą.
Po karo – salės futbolo varžybos
Po saugaus europietiško varianto – turnyro Ispanijoje – FIFA 2000 metais pasirinko egzotiškesnę versiją: kelionę į Gvatemalą, kur iki tol nebuvo rengti FIFA čempionatų finaliniai turnyrai.
Didžiausiai Centrinės Amerikos valstybei Gvatemalai tai buvo reikšmingas politinis pripažinimas, mat vos prieš ketverius metus šalyje baigėsi daugiau nei tris dešimtmečius trukęs ir iki 200 tūkst. gyvybių nusinešęs pilietinis karas.
Įdomu tai, jog dar net nepasirašius galutinės taikos sutarties šalyje, 1996 metais surengtos pirmosios CONCACAF salės futbolo varžybos. Jose gvatemaliečiai liko ketvirti, tačiau to turnyro organizacinė patirtis ir galėjo padėjo jiems vėliau gauti FIFA pripažinimą.
Tas pasaulio čempionatas padėjo išpopuliarinti salės futbolą šioje šalyje – dabar Gvatemalos rinktinė yra viena iš savo regiono lyderių. Jau netrukus, šių metų gegužę, Gvatemaloje jau ketvirtą kartą vyks CONCACAF atranka į Pasaulio čempionatą.
Naujokų antplūdis ir naivumas
FIFA tai buvo galimybė ir dar labiau plėsti augantį žaidimą. Atrankoje į čempionatą dalyvavo 71 šalys – ženklus prieaugis, palyginus su 48 komandomis prieš tai vykusiame turnyre. Netrūko staigmenų – į finalinį etapą nepateko iki tol visuose turnyruose žaidusios JAV, Italija taip pat ketvirtą vietą anksčiau užėmusi Ukraina.
Viena iš finalinio etapo staigmenų tapo Egiptas, kuris pranoko Urugvajų ir pirmasis iš Afrikos komandų prasibrovė į grupių etapą. Ten jiems netgi pavyko įveikti Europos čempionę Rusiją, tačiau minimali nesėkmė su Argentina (3:4) sutrukdė keliauti tolyn.
Pirmą kartą į finalines kovas pateko tokios šalys kaip Kuba, Kazachstanas, Tailandas, tačiau visos jos liko be taškų. Kazachai net suteikė galimybę Gvatemalai pasiekti istorinę pergalę (6:5). Tose rungtynėse viena iš atakų atspindėjo visą salės futbolo dinamiką.
Deja, vėliau šeimininkus nugalėtojų titulą ginantys brazilai sutrypė net 29:2. Pirmaujančios komandos jau pasižymėjo ne tik techniniais ir fiziniais sugebėjimais, bet ir brandžiu taktiniu žaidimu. Mažiau patyrę naujokai dažnai būdavo nubausti už savo naivumą ir taktines spragas.
Nulėmė baudiniai
Iš naujokų geriausiai pasirodė Portugalija, kuri užėmė trečią vietą, pranokdama rusus. Tačiau pusfinalyje portugalams nepaliko vilčių Brazilija (8:0). Tiek brazilai, tiek kiti favoritai ispanai iki lemiamų kovų žygiavo užtikrintai. Sunkiau Ispanijai klostėsi tik pusfinalis, kur pergalei prieš Rusiją prireikė įvarčio paskutinę minutę.
Prieš čempionatą FIFA atliko dešimt taisyklių pakeitimų, kad žaidimas būtų patrauklesnis, vyktų greičiau, pvz. žaidžiantis vartininkas galėjo įžengti į aikštę nestabdant žaidimo. Taip pat antrasis baudinių taškas priartintas nuo 12 iki 10 metrų. Simboliška, kad du auksiniai įvarčiai buvo pelnyti būtent nuo šios žymos.
Finalas padovanojo įspūdingą reginį – pirmavo tai vieni, tai kiti, o lemtingomis tapo brazilų prisirinktos pražangos. 36 min. ispanai įmušė baudinį ir išlygino rezultatą, o likus žaisti 30 sekundžių tokiu pat būdu jį ir persvėrė. Brazilija buvo nukarūnuota pirmą kartą, o Ispanija triumfavo.
Tai buvo ir komandos pergalė prieš individualų talentą – brazilai turėjo geriausią žaidėją (Manoelį Tobiasą), tačiau ispanų mechanizmas buvo darnesnis.
Antras bandymas Azijoje
Ginti titulo ispanai važiavo į dar vieną iki tol neatrastą žemę – 2004 metais FIFA pasirinko Taivaną. Tai šalis, kuri turi net kelis skirtingai vartojamus pavadinimus. Oficialiai valstybė save vadina Kinijos Respublika, o sporto pasaulyje įvardijama kaip Kinų Taipėjus.
Pasirinkimas vėl buvo neįprastas, nes šioje šalyje populiariausiu sportu ir tada, ir dabar pripažįstamas beisbolas. Tas atsispindėjo čempionato lankomume – nors salės futbolo žaidimas išaugo, susirinko praktiškai tiek pat žiūrovų, kiek 1992 metais Hong Konge – vidutiniškai po 1,2 tūkst. per rungtynes.
Tiesa, tai padėjo pakelti susidomėjimą Azijoje – atrankos varžybose šiame regione dalyvavo dvigubai daugiau rinktinių nei anksčiau. Bet Azijos komandos finalinėse varžybose nesužibėjo ir į antrą etapą neprasibrovė.
Finale – europiečių dvikova
Staigmeną pateikė tik JAV komanda, kuriai pavyko įveikti Paragvajaus atstovus. Kitus 7 iš 8 lemiamo etapo dalyvius, kaip ir įprasta, sudarė Europos ir Pietų Amerikos atstovai. Tarp jų buvo ir naujokė Čekija, kuriai kelią tarp stipriausių atvėrė pergalę prieš Tailandą.
Tačiau stipriausių aštuntuke madas diktavo tradiciniai lyderiai. Netikėta buvo tik nugalėtojų titulą ginančių ispanų nesėkmė prieš italus. Ji nulėmė, jog Ispanija jau pusfinalyje sutiko Braziliją. Dviejų grandų mūšyje prireikė baudinių ir juose ispanai smūgiavo taikliau.
Finalas nebuvo pats gražiausias, bet pakankamai atkaklus. Ispanija atsirevanšavo italams už ankstesnę nesėkmę (2:1) ir apgynė prieš ketverius metus iškovotą titulą.
Žvaigždė ir nuliai
Nors brazilai net nepateko į finalą, šiame čempionate ryškiai sužibo Falcao žvaigždė. Salės futbolo legenda vėliau tapęs žaidėjas tame čempionate ne tik įmušė daugiausiai įvarčių, bet ir sužavėjo savo neįtikėtinais įgūdžiais su kamuoliu.
Pats čempionatas išsiskyrė tuo, kad turėjo mažiausią rezultatyvumą (mažiau nei 6 įv. per rungtynes). Pirmą kartą čempionate užfiksuotos dvi nulinės lygiosios – dvikovose tarp Italijos ir Portugalijos bei Ukrainos ir Argentinos. Tai buvo galima paaiškinti pagerėjusia gynyba bei vykusiomis atkakliomis kovomis. Portugalams ir ukrainiečiams tos lygiosios užvėrė kelią į pusfinalį.
Čempionatai Gvatemaloje ir Taivane buvo paskutiniai, kuomet juose varžėsi po 16 komandų, ir taip pat pažymėjo lūžį: salės futbolo galios centras iš Pietų Amerikos pasviro į Europą. Žiūrovus žavėjo individualus meistriškumas, bet pergales atnešė taktika ir komandinė dvasia.
Kas iškovos pergalę 9-ajame pasaulio čempionate paaiškės rugsėjo 12 – spalio 3 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
