Jo biuras įsikūręs garsiajame Hinvilyje (Šveicarija), dienos ir vakarai bėga 220 mln. litų kainavusiame vėjo tunelyje, o ant darbo aprangos puikuojasi „Sauber F1“ logotipas.
„Formulės-1“ veterano Peterio Sauberio įkurtoje šveicarų komandoje A. Šerkšnas darbuojasi septintus metus. Pradėjęs nuo specialisto pareigų, 35-erių lietuvis dabar vadovauja „Sauber“ Prototipų skyriui.
Nors dėl darbo pobūdžio jam nereikia keliauti su komanda po „Formulės-1“ lenktynių etapus, kol ekipos pilotai Adrianas Sutilas ir Estebanas Gutierrezas suka ratus paskutiniuose priešsezoniniuose bandymuose Bahreine, laisvą minutę sunku rasti ir A. Šerkšnui.
„Atleiskite, truputį trūksta laiko užklasinei veiklai – buvau per optimistiškai apskaičiavęs savo užimtumą“, – DELFI ne iš karto pavykus susitarti dėl interviu, atsiprašė diplomuotas finansų vadybininkas.
Iki „Formulės-1“ čempionato pradžios „Albert Park“ trasoje (Australija) beliko dvi savaitės, todėl visose komandose vyksta karštligiški pasiruošimo darbai. Septintą vietą tarp vienuolikos komandų konstruktorių įskaitoje pernai užėmusi „Sauber“ – ne išimtis.
Sezonui rengiasi ne tik A. Šerkšnas, bet ir jo žmona, kadaise kartu išvažiavusi gyventi į Ciurichą. Agnė Šerkšnienė – sprinto ir vidutinių nuotolių bėgikė, pernai debiutavusi Maskvoje (Rusijoje) vykusiame pasaulio čempionate.
Jei bendraudami tarpusavyje sutuoktiniai gali prisiminti gimtąją kalbą, tai darbe kalbėtis lietuviškai A. Šerkšnas neturi su kuo. Automobilių sporto karalienės dvare kaunietis – toli gražu ne naujokas, bet susidurti su tautiečiais čia jam dar nėra tekę.
Vis dėlto „Formulei-1“ tinkamos kvalifikacijos specialistų iš Lietuvos jis teigia žinantis ne vieną ir tiki, jog jo pėdomis ateityje paseks daugiau lietuvių.
„Lengvų darbų čia nebūna, krūvis ir atsakomybė kiekvienam žmogui tenka milžiniški. Bet norėtųsi tikėti, kad tai tik laiko klausimas, kada išvysime tautiečių aukščiausiose F1 pozicijose“, – spėjo A. Šerkšnas.
Interviu DELFI jis papasakojo, kaip pateko į „Sauber“ komandos gretas, praskleidė darbo „Formulės-1“ komandoje uždangą ir pasidalino patarimais, kaip prasimušti iki elitinės lenktynių serijos.
– Andriau, kaip 2007 metais atsidūrėte F1? – paklausėme A. Šerkšno
– Savo klystkelių negalėčiau nurodyti pavyzdžiu, manau, kad dabar yra kur kas tiesesnių ir greitesnių kelių į F1. Bet prieš 7-8 metus ji atrodė truputį kitaip. Šiuo metu F1 nušviesta labai plačiai, gausu televizijos laidų, komandos atviros. Dar visai neseniai jos buvo gerokai uždaresnės. Tokios organizacijos kaip „McLaren“ įvaizdis atšilo ir pasidarė draugiškesnis pradėjus bendradarbiauti su „Vodafone“ rinkodarininkais. Prieš tai ji buvo šalta ir atšiauri kaip „Žvaigždžių karų“ imperija, o dabar galima net pasivaikščioti jos koridoriais, tiesa, virtualioje erdvėje.
Moderni F1 yra labai specializuota, įdarbinamas personalas dažnai yra labai aukštos kvalifikacijos, siauros srities ekspertai. Komandos labiau linkusios priimti genialų specialistą iš kosminės aviacijos, kuris nelabai domisi F1 ar net neturi vairuotojo pažymėjimo, negu ką nors iš fanų, tegu ir pasiryžusį išsitatuiruoti komandos pavadinimą ir žinantį visą F1 istoriją mintinai.
– Ką jūs pats veikėte prieš pradėdamas dirbti F1?
– Paskutiniai 10-15 metų man buvo labai darbingi. Daug laiko praleidau JAV, o grįžęs pasinėriau į Lietuvos automobilių sportą. Buvo idėjų, sutikau tinkamus žmones. Kaune įkūriau automobilių tobulinimo kompaniją „AZAGIS“. Specializavomės ties „Mercedes-Benz“ ir BMW automobilių tobulinimu, daug dirbome su klientais iš užsienio. Buvo nelengva, bet įdomu, pats kūriau ir dizainą, ir logotipus, eskizus, turėdamas laiko padėdavau gaminant spoilerius.
Po kokių penkerių metų sunkaus ir kruopštaus visų mūsų darbo, kai jau buvome beįsibėgėjantys ir klientai jau patikėdavo mums „Maybach“, „Rolls-Royce“, „Bentley“ automobilius, gavau pasiūlymą važiuoti dirbti į F1. Skridau, derėjausi. Aplankiau dvi komandas: vieną Šveicarijoje ir vieną Anglijoje. „BMW Sauber F1“ atrodė patraukliau, tad netrukus išvykau į Ciurichą dirbti naujame komandos Tyrimų ir vystymo centre.
– Buvo labai baisu?
– Žinoma. Bet kai skridau į Šveicariją, į pokalbį su „BMW Sauber“ atstovais, mano vieta lėktuve buvo pažymėta numeriu „1F“ – pamaniau, kad gal tai bus geras ženklas. Taip ir buvo.
Tuo pat metu buvo galimas ir kitoks karjeros posūkis. Naujas katerių gamintojas iš Anglijos ketino rengti modernių, futuristiškai atrodančių katerių čempionatą su etapais visame pasaulyje, ir ieškojo organizatoriaus ar koordinatoriaus. Vandens sportas man labai prie širdies, galbūt šį pomėgį paveldėjau iš tėvo – dar studijų laikais jis pats gamindavosi skuterius, t.y. greitaeigius kartingus ant vandens.
O Lietuvoje tuo pačiu metu atėjo pasiūlymas perdaryti automobilį „Mercedes McLaren SLR“...
Taigi, 2007-aisiais teko gerokai pasukti galvą ir apsispręsti. Nutariau koncentruotis tik į F1 ir, manau, pasirinkau teisingai, nes jau kitais metais atėjo pasaulinė krizė. Toks verslas kaip mūsų – ne pirmo būtinumo, o greičiau prabangos dalykas – būtų patyręs sunkumų.
– Kaip susidomėjote automobilių perdarymo technologijomis?
– Jei pamenate, 2000–ųjų pradžioje buvo išleisti pirmieji „Greiti ir įsiutę“ filmai. Tai buvo įvairaus kalibro garažų, dirbtuvių, firmų kūrimosi metas, sakyčiau, auksinis Lietuvos „automobilių tobulinimo romantikos“ dešimtmetis. Dabar mums tai gal naivokai ir juokingai atrodo, bet tuo metu buvo linksma. Tos naktys boksuose prie „išskerstų“ bolidų, tabako dūmai ir benzino garai...
Beveik tuo pat metu pradėjome organizuoti įvairias lenktynes, iš JAV atsisiunčiau profesionalią „Race America“ laiko matavimo įrangą. Trasų trūko, todėl pradėjome lenktynes rengti Kačerginės „Nemuno žiede“, o po to persikėlėme į Kauno prekybos miestelį „Urmas“. Organizuodavome tikrojo standarto – ketvirčio mylios – drago, driftingo, „Supermoto“ motociklų ir keturračių varžybas. Viskas vykdavo vakarais, pritraukdavome kelis tūkstančius žiūrovų. Su „AZAGIS GTR“ komanda dukart iš eilės tapome Lietuvos čempionais, vėliau sėkmingai debiutavome 1000 km lenktynėse. Su bendraminčiais dar įkūrėme Lietuvos „Honda“ klubą.
Bet aš savęs niekados nei drageriu, nei drifteriu nelaikiau, todėl 2007 metais nutariau, kad atėjo laikas išbandyti jėgas kitur. Dragų organizavimą ir Lietuvos automobilių sporto federacijos įgaliojimus perdaviau tikriesiems fanatikams, drifto varžybas „Urme“ palikau žmonėms, kurie tuo domisi ir tuo gyvena, o pats išvažiavau į F1.
– Nebuvo gaila viską palikti?
– Manau, kad absoliučiai visiems tai išėjo į naudą. Gaila buvo tik palikti didelį būrį draugų, pagalbininkų, partnerių bei kitų puikių žmonių, kurie mus palaikė ir visaip padėjo, be kurių pastangų nieko nebūtų buvę. Bet visi jie susirado vietas naujuose renginiuose, varžybose ar klubuose. Ryšiai su kolegomis nenutrūko, bendraujame mano tinklaraštyje. Dabar smagu žiūrėti, kaip stipriai viskas patobulėjo: dalyvių parkas, foto, vaizdo technika.
– Nuo ko pradėjote darbą „Sauber“ komandoje?
– Nuo klausimo „kas atsakingas uz bolido dažymą?“. Žinote, kokių spalvų „Sauber“ bolidas buvo beveik visą laiką – baltai mėlynai žalias. Vėliau atsirado proga truputį prisidėti prie šios temos ir pagaliau 2013 metais – kaip tik „AZAGIO“ 10 metų jubiliejaus proga – bolido išdažymas „netikėtai“ radikaliai pasikeitė ir tapo mūsų firminių spalvų – titano pilkos su raudona. Dabar jau atrodo neblogai. Vaizdas, kai derinant spalvas arba fotosesijų metu bolidas apšviečiamas plonyčiais raudonais lazeriais, nerealus. Galima būtų jį padaryti ir ryškesnį, ypač televizijos transliacijoms, bet šiuo metu ne tai svarbiausia.
– Papasakokite apie departamentą, kuriame prasidėjo jūsų karjera F1.
– Tyrimų ir vystymo skyrius buvo naujai įkurtas nedidelis, uždaras eksperimentinis padalinys, dirbęs su įvairiais avangardiniais BMW projektais. Tai – įvairūs testai ir tyrimai, aprėpiantys visą automobilį ir jo komponentus: konstrukciją, medžiagas, stabdžius, kuro bakus, KERS (kinetinės energijos regeneravimo – DELFI) sistemą. Karboninė BMW greičių dėžė taip pat buvo didelis projektas.
Pavyzdžiui, atlikdavome kompozitinių medžiagų tyrimus. 80 proc. bolido, įskaitant kai kurias variklio detales, pagaminta iš kompozitinių medžiagų, daugiausiai anglies pluošto, todėl tyrėme ir įvairias naujas medžiagas, ir jų junginius, panaudojimo būdus bei galimybes. Tikslai, kurių siekiama šiais tyrimais, gali būti įvairūs – greičio, automobilio elgsenos, svorio, balanso optimizavimas, kaštų mažinimas ar net bolido ekonomiškumas.
Glaudžiai bendradarbiavome su BMW M padaliniu Miunchene. Tuo metu buvo pakloti ir dabartinės BMW i serijos pamatai.
– 2010 metais buvote palikęs F1 ir ėmėte dirbti eletromobilių gamintojui „Tesla Motors“. Kuo ten užsiėmėte?
– Iš „Sauber“ ekipos pasitraukus BMW koncernui, komandai reikėjo rasti būdų išgyventi, todėl buvo paliktos tik gyvybiškai svarbios veiklos, o mūsų testavimo skyrius faktiškai uždarytas. Bet kaip tik tuo metu i Europą įžengė nauja elektromobilių kompanija „Tesla Motors“ ir man pavyko tapti pirmuoju aptarnavimo vadovu Šveicarijai naujai kuriamoje atstovybėje Ciuriche. Patiko kompanijos įkūrėjo požiūris ir grupės ambicijos, ypač „SpaceX“ projektas kaip privati NASA alternatyva.
Atranka buvo net sudėtingesnė nei į F1, teko atsakyti ir į „Tesla Motors“ įkūrėjo Elono Musko klausimus. Ciuricho salonas ir aptarnavimo centras buvo numatytas gražioje vietoje, senamiestyje. Kas liečia aptarnavimo dalį – žinojau, ko paprastai reikalauja klientai iš lietuviškų „AZAGIO“ laikų, o kaip įrengti automobilių serviso zoną pagal F1 standartus – iš „BMW Sauber“, taigi, infrastruktūros kūrimo darbai ėjosi sklandžiai. Nemažas iššūkis buvo senovinio pastato, priklausančio Šveicarijos nacionaliniam bankui, pertvarkymas į automobilių, kad ir elektrinių, servisą.
Man pačiam daug įdomiau buvo pasisemti specifinių žinių logistikos, koordinavimo, komunikacijos srityse, perprasti informacijos valdymą tokioje dinamiškoje, pasaulinio lygio organizacijoje. Sėkmingai praėjau apmokymus Miunchene. Darbą šioje kompanijoje vertinčiau kaip gerą, intensyvią mokyklą. Dar teko sudalyvauti reklaminėje fotosesijoje ir netyčia trumpam tapti „Tesla Motors“ pasaulinio serviso „veidu“ – sesei buvo daug juoko! Vėliau situacija „Sauber“ komandoje stabilizavosi, ir aš grįžau į F1.
– Kaip pavyko antrą kartą patekti į F1 virtuvę?
– Matyt, padėjo ir darbas „Tesla Motors“, nes netrukus gavau pasiūlymą užimti „Sauber“ Prototipų skyriaus vadovo pareigas. Tai – didelis ir svarbus padalinys, generuojantis stabilias pajamas komandai. Bendradarbiaujame ir su greičiausių pasaulyje sportinių automobilių gamintojais, ir su Le Mano bolidų kūrėjais, lenktynių dalyviais. Pagrindine veikla, žinoma, išlieka mūsų pačių testai vėjo tunelyje bei įvairių dalių ir modelių gamyba.
Turime gausybę brangios įrangos. Pavyzdžiui, gamybos sekcijoje, esant reikalui, galime reaguoti itin greitai: suprojektuoti ir iš ivairių medžiagų lazeriniais 3D spausdintuvais per naktį atspausdinti automobilių detales. Aš atsakingas už sklandų ir finansiškai sėkmingą skyriaus darbą, savalaikį užsakymų įvykdymą ir išorinę bei vidinę komunikaciją. Vienas šio verslo privalumų – žinome, kaip atrodys artimiausiu laiku pasirodysiantys modeliai.
– Ar pats važinėjate su komanda į lenktynes?
– Kartais. Paprastai tik tuo atveju, jei reikalauja kuris nors projektas arba atsiranda kita svarbi priežastis. Bet turime teisę nusiųsti pasižymėjusius darbuotojus į atskirus lenktynių etapus. F1 – tai pirmiausia sunkus ir atsakingas darbas visiems be išimties. Tiek „Tesla Motors“ kompanijoje, tiek „Sauber“ pasitaiko ir 300 darbo valandų per mėnesį. Šioje vietoje tinka priežodis, kad, jei ilgai ir atkakliai dirbsi po dešimt valandų per dieną, galiausiai tapsi viršininku ir galėsi dirbti po dvylika. O nuolatos dirbantys lenktynių „brigadoje“ apskritai gyvena tik tuo automobiliu, gulasi ir keliasi tik su juo galvoje. Kiekvienas asmuo lenktynių savaitgalio metu atsakingas už daugybę komponentų bei operacijų ir apkrautas maksimaliai. Bet vis tiek smagu.
– Gal ir pats esate išbandęs F1 bolidą?
– Sakoma, kad vairuoti F1 bolidą labai lengva, net ir pedalai tėra du. Sudėtingiau tik priversti jį važiuoti itin greitai. Esu išbandęs keleto lygių formules Prancūzijoje, tarp jų buvo ir F1 bolidai. Šie testai buvo kaip dalis kompensacijos uždarius mūsų skyrių, gal dėl to ir jokios nuoskaudos BMW atžvilgiu nejaučiu.
Testų metu man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko net ne bolido pagreitis. Taip, akceleracija brutali, tikrąja to žodžio prasme kvapą gniaužianti, bet to kažkaip ir tikiesi. Labiausiai pribloškė stabdžių efektyvumas – čia tai fantastika, kiekviename rate norisi stabdyti vis vėliau ir įžūliau.
– Šveicarai palaiko savo F1 komandą?
– Labai. Apskritai, F1 turi gerą įvaizdį pasaulyje, ir tai padeda bendraujant įvairiose situacijose.
Nors Šveicarija turi net ir buvusią F1 trasą, bet pačioje Šveicarijoje po vieno įvykio autosportas iš esmės yra uždraustas. Kadangi dauguma pilotų ir autosporto funkcionierių gyvena čia, situacija primena miegamąjį rajoną, kurio gatvėse nelenktyniaujama. Nors didmiesčiai – Ženeva ir Ciurichas – autogurmanams yra tarsi pasaka, tikras rojus. Savaitgalį keliuose pilna puikiai restauruotų klasikinių ir naujų sportinių automobilių. Tarp kitko, šveicarai turi daugiausiai „Ferrari“ automobilių ir atstovybių tūkstančiui gyventojų pasaulyje.
Natūralu, kad jie labai didžiuojasi savo nacionaline komanda. „Sauber Motorsport“ yra atvedę į F1 tokius vardus kaip „Red Bull“, „Mercedes“, „Petronas“, lenktyninkus Felipe Massa, Kimi Raikonneną, Robertą Kubicą, Sebastianą Vettelį. Jei esi užsivilkęs komandos aprangą, šveicarai, kad ir kokie santūrūs būtų, užkalbina, teiraujasi naujienų ir linki sėkmės. Smagu, kai F-1 lenktynių savaitgalį važiuodamas į darbą 6 val. ryto įsijungi žinias ir išgirsti garbaus amžiaus ponias diskutuojant eteryje apie artėjančių lenktynių prognozes ir rezultatus.
– O kaip Lietuva priimama Šveicarijoje ir jūsų aplinkoje?
– Nelabai mūsų šalis ten žinoma, galima būtų kalnus nuversti įvaizdžio gerinimo srityje. Atstovauti Lietuvai kasdien yra maloni ir įpareigojanti galimybė. Reprezentuoti Lietuvą man padeda ir žmona, apie ją rašo šveicarų spauda.
– Agnė – lengvaatletė, jūsų aistra – automobiliai. Kaip susipažinote?
– Būtent per automobilių sportą. Ji yra dirbusi teisėjų klube „Startas“, 1000 km lenktynėse. Kadangi pati yra iš autosporto, tai labai nepyksta, jei kur virtuvėje netyčia trumpam apsigyvena F1 sparnas ar ratlankių komplektas.
Iš mūsų abiejų pomėgių gaunasi visai vykusi sinergija – jos treniruočių draugus šveicarus domina viskas apie „Sauber“, o mano kolegoms, kurių dauguma bėgioja krosus, daro įspūdį Agnės pasiekimai, ypač po pernai vykusio pasaulio čempionato, kuriame ji pateko į 400 m bėgimo pusfinalį. Kolegos klausia patarimų dėl bėgimo technikos, kartu važiuojame žiūrėti Agnės varžybų. Ciuricho „Letzigrund“ stadione, kur ji sportuoja, vyksta ir „Deimantinės lygos“ etapai – lengvoji atletika Šveicarijoje yra prestižinis sportas. Kolegos juokauja, kad Agnė yra daugiausiai fanų tarp F1 personalo turinti bėgikė.
– Kokių patarimų turite norintiems patekti į F1?
– Greičiausias kelias – gerai mokytis. Pats neturėjau nei pavyzdžio, nei supratimo, į kurias duris belstis, todėl išbandžiau visokius variantus. Dabar pagal išgales visada stengiuosi padėti ieškantiems, kaip prasimušti, nes tikrai matau lietuvių, kurie galėtų sėkmingai dirbti F1. Labai tikiuosi, kad ateityje išvysime tautiečių aukščiausiose F1 pozicijose, ir tai tik laiko klausimas.
Moksleiviams siūlyčiau atkreipti dėmesį į inžinerines studijas. Studentams galbūt reikėtų pradėti nuo žemesnių formulių – britų F3, F2, GP2 – komandų. Geriau nuo pat pradžių darbuotis tinkamoje srityje nei ateiti dirbti į F1 mechaniku ir paskui bandyti peršokti kelis karjeros laiptelius. Taip pat yra geros galimybės pradėti nuo mažesnio biudžeto F1 arba Le Mano 24 valandų lenktynių komandų. Kaip minėjau, lengvų darbų, tokių kaip „lipdukų klijuotojas“, deja, nėra, krūvis ir atsakomybė kiekvienam žmogui milžiniški. Paprastai net komandos vilkikų vairuotojai gauna papildomų antraeilių pareigų, montuoja padangas, dalyvauja sustojimuose boksuose. Patogu, kad beveik visa F1 Meka yra įsikūrusi Anglijos centre, ir mums, lietuviams, tai yra privalumas – nedidelis kalbos barjeras, puikios galimybės įsidarbinti kažkurioje iš aibės „jaunesniųjų“ lygų. Dabar šiek tiek neparankus metas, nes F1 juda kaštų ir personalo mažinimo linkme, tačiau bandyti verta – autosporto karalienės šypsena atperka visus vargus!
