Lėbautojai prieš riaušių profesionalus
Nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Biskajos įlankos – suniokotos lauko kavinės, mūšio lauku virtusios miestų gatvės ir stadionų tribūnos, padegta aikštė, krauju srūvantys veidai, ore skraidančios kėdės, šimtais areštuojami ir deportuojami sirgaliai.
Europos pirmenybių grupių etape įprastas rungtynių protokolas pasipildė statistikos grafomis, bylojančiomis apie sužeistuosius, sulaikytuosius ir nacionalinėms federacijoms skirtas sankcijas.
Riaušės persirito per Prancūziją, o pirmuoju smuiku jose griežė atvykėliai iš Rusijos, palikę kur kas ryškesnį pėdsaką nei paskutinę vietą B grupėje užėmusi šios šalies rinktinė.
Rusų smūgius pirmiausia teko sugerti anglams, kurie praėjusiame amžiuje po tragiškai pasibaigusių incidentų virtinės patys vargais negalais išnaikino futbolo „ultrų“ sektorius savo stadionuose.
„Nauja futbolo chuliganų veislė“, „Kremliaus būriai“, „dar viena hibridinio karo forma“ – tokiomis antraštėmis nusidažė ne tik geltonoji britų spauda, bet ir solidūs leidiniai. O „The Telegraph“ brido į dar gilesnius vandenis ir iškėlė tokį klausimą: „Ar Vladimiras Putinas siundo Rusijos futbolo chuliganus, kad išstumtų Britaniją iš Europos Sąjungos?“.
Turbūt dauguma britų spaudoje su pasibaisėjimu aprašytų riaušininkų iš Rusijos būtų gerokai suglumę, jei Prancūzijoje kas nors būtų pasiteiravęs jų nuomonės apie „Brexit“. Galbūt net pradėję naujas muštynes – vien apsidrausdami nuo tikimybės, kad negirdėtas žodis gali būti įžeidžiantis.
Kaip goal.com aiškino du karščiausiame fanų susirėmimų taške Marselyje viešėję buvę „ultros“ iš Rusijos, „kuomet 150 tūkst. žmonių iš trijų skirtingų valstybių be policijos priežiūros tris dienas geria alų vienoje aikštėje, nutikti gali visko“.
„Jei atidaryčiau barą, kuriame nėra tualeto, neturėčiau stebėtis, kad klientai šlapinasi ant mano sienų“, – Prancūzijoje patirtus įspūdžius palygino Aleksejus iš Sankt Peterburgo, kurio nuomonė papildė gausų pusiau anoniminių interviu su Rusijos aistruoliais rinkinį, pasirodžiusį Vakarų žiniasklaidoje.
Pasak jo, smurtas tarp britų ir rusų Marselio gatvėse bei stadione buvo pačių sirgalių elgesio, policijos neryžtingumo ir saugumo priemonių stokos pasekmė.
„Dvi dienas prieš rungtynes rusai ir anglai kartu mušėsi su vietiniais musulmonais ir arabais, kurie puolė atvykėlius su peiliais rankose. Kovoti su anglais niekas iš anksto nebuvo suplanavęs.
Tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo sirgalių visuomet egzistavo įtampa, ji niekur nedingsta net ir tada, kai žaidžia rinktinė. Bet tuomet bare kilo konfliktas tarp anglų ir penkių maskviečių bei dešimties peterburgiečių. Jie pasikvietė kitus ir nusprendė susivienyti. Vienam vakarui bendru priešu tapo britai. Bet tai – vienam vakarui. Po poros dienų kalbėjausi su keliais rusais, bet jie jau buvo viską pamiršę, gėrė alų su airiais ir valais“, – dėstė Aleksejus.
Kitaip pasirodė britų žiniasklaidai, padalinusiai mušeikų stovyklas į „lėbaujančius, bet nekenksmingus“ anglus ir „treniruotus, pasiruošusius ir organizuotus chuliganus“ rusus, kurių „žygiai“ Marselyje ar Lilyje netruko apaugti legendomis.
Pritrūkus faktų gelbėja fantazija
Viešojoje erdvėje rusai buvo ne tik demonizuoti: veikiai rastas ir juos už virvučių tampantis demiurgas.
Maskvos CSKA ir „Dinamo“ klubai istoriškai siejami su šalies specialiosiomis tarnybomis, o „Spartak“ – su politine grietinėle. Sankt Peterburgo „Zenit“ – savotiškas naujojo Rusijos politinio elito globotinis, maitinamas „Gazprom“ pinigais.
Tad ir nuožmiausiose šių klubų palaikymo grupuotėse imta ieškoti ne tik agresyvių neonacių, sutinkamų daugumos Rytų Europos futbolo komandų „ultrų“ gretose, bet ir „uniformuotų“ smogikų pėdsakų. O Vokietijos bulvarinis laikraštis „Bild“ pasigyrė juos suuodęs ir dūrė pirštu į Rusijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo Vyriausiąją žvalgybos valdybą (GRU), kai kurių analitikų laikomą svarbiausia žaibiškos Krymo okupacijos istorijos veikėja.
„Rusijos chuliganų smurtas galėjo būti sankcionuotas Kremliaus. Manoma, kad žiauriose ir gerai koordinuotose atakose dalyvavo daug asmenų, identifikuojamų kaip specialiųjų tarnybų pareigūnai. Teorija sako, kad tai buvo V. Putino hibridinio karo kampanijos tęsinys, skirtas pademonstruoti Rusijos galią, o šalies viduje sukurti įvaizdį, esą likęs pasaulis yra susimokęs prieš rusus“, – tęsė „The Guardian“, remdamasis Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovais.
Kas padėjo Vakarų žiniasklaidai susieti rusų chuliganus ir jėgos struktūras? „Bild“ pasirėmė neįvardijamais liudininkais, „mačiusiais keletą fanų“ su ištatuiruotu GRU trumpiniu ar kitų karinių dalinių simboliais, ir anoniminiu Prancūzijos žvalgybininku.
Mirror.co.uk pasidalino filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota „rusų kovinė treniruotė prieš muštynes su anglų gerbėjais Europos čempionate“. Taip pavadintas trumpas vaizdo siužetas, kuriame matoma, kaip į dvi grupes pasidalinę žaliūkai, mūvintys bokso pirštines, miško proskynoje negailestingai velėja šonus vieni kitiems. Nei muštynių vieta, nei bent apytikslis jų laikas nėra žinomi, iš įrašo sunku tiksliai nustatyti ir peštynių dalyvių tautybę, bet tai mirror.co.uk nesutrukdė padaryti išvadą, jog prieš kelionę į Prancūziją rusai repetavo išpuolį prieš britus.
Nors pakanka kelias minutes panaršyti internete, ir paaiškėja, kad „repeticija“ vyko 2013 metais, ir joje vieni prieš kitus stojo „Spartak“ ir CSKA rėmėjai.
Viešojoje erdvėje daugybę kartų pabrėžta ir amunicija, kurią naudojo anglus atakavę chuliganai – dantų apsaugos, balaklavos, mišrių kovos menų atstovams skirtos pirštinės.
Kažin, ar tokiu arsenalu nustebintum kad ir Lietuvos policiją, kurios „trofėjais“ kone po kiekvieno Balkanų šalių ar Lenkijos aistruolių vizito net į ažiotažo nekeliančias Europos taurių turnyrų rungtynes lieka konfiskuoti kirviai, teleskopinės ir beisbolo lazdos, metaliniai strypai, peiliai, mačetės.
Papildomą kaušą žibalo į ugnį įpylė pačios Rusijos politikai – net ir aukščiausio rango – perdėm rusiškai reagavę į skandalą ir tiesiogiai ar tarp eilučių gyrę „tautiečius, kurie paauklėjo nepagarbą rodžiusius anglus“.
Tarp tokių buvo ir Dūmos vicepirmininkas Igoris Lebedevas, kurio padėjėju dirba Aleksandras Špryginas, save pristatantis Rusijos futbolo sirgalių sąjungos vadovu ir tapęs rusišku ruporu per aistruolių riaušes Prancūzijoje.
A. Šprygino politinis užnugaris ir Maskvos apmokėtas užsakomasis reisas, kuriuo į čempionatą nukeliavo keli šimtai futbolo mėgėjų iš Rusijos, britų dienraščiams virto dar vienu „įkalčiu“, bylojančiu apie Kremliaus įtaką keliant neramumus vyndarių šalyje.
Tokios faktų visumos pakako ir iš Rusijos emigravusiam apžvalgininkui bei V. Putino režimo kritikui Artemijui Troickiui.
„Istorija apie rusų atmatų desantą čempionate Prancūzijoje įspūdinga savo paslaptingu absurdiškumu. Yra žinoma, kad tai buvo kruopščiai parengta didelio masto operacija: vyrai buvo atrinkti iš didelio kiekio pretendentų, treniruojami stovyklose, specialiai išruošti, dalis aprūpinta bilietais, o dar kiti (daugiau nei 200 žmonių) į priešo stovyklą buvo nuskraidinti specialiu užsakomuoju Rusijos futbolo sąjungos reisu“, – DELFI publikuotame komentare rašė žinomas žurnalistas.
Vis dėlto stadione dažniau nei geopolitinėse konferencijose apsilankantiems futbolo mėgėjams „Kremliaus pulko tribūnoje“ teorijos atrodo tarsi nevykę paistalai.
„Valdžia gal ir nori valdyti aktyviausius aistruolius, bet pastarieji nėra tokie žmonės, kurie mėgsta būti valdomi. Jų kontroliuoti neįmanoma, – goal.com tikino buvęs rusų „ultra“ Aleksejus. – Vaikinai, buvę Marselyje, kvatojosi perskaitę, kad yra Putino armija.“
Ir šaiposi toli gražu ne tik rusai.
„Čia yra visiškos pasakos. Iš jų juokiasi visi, kas nors kiek pažįsta futbolo chuliganų gyvenimą. Net ir rusų didžiausi priešai ukrainiečiai“, – DELFI sakė Ingvaras Butautas.
Čempionatas Rusijoje – saugiausias?
Prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ klubo ir šalies rinktinės gerbėjas per tris dešimtmečius išmaišė nemažus Europos ir rytinių Lietuvos kaimynų plotus.
Lietuvis yra susidūręs su įvairių šalių futbolo „ultromis“, todėl jų įpročius ir papročius išmano kaip savo penkis pirštus.
„Baisėdavausi spauda, kariaujančia informacinį karą – pirmiausia rusų ir ukrainiečių. Ten visko prieš miegą gali pasiskaityti. Bet kai rimti Vakarų laikraščiai pradeda rašyti apie Putino ranką, vairuojančią sirgalius, atrodo nekaip“, – patikino I. Butautas.
Riaušes Prancūzijos miestuose jis pirmiausia aiškina vietos teisėsaugos aplaidumu.
Po teroro aktų Paryžiuje sustiprintą saugumą Europos čempionato metu žadėjusios Prancūzijos tarnybos tarsi pramiegojo pirmenybių pradžią: į incidentus tarp sirgalių Marselyje jos įsikišdavo paskutinės, o „Stade Velodrome“ stadione įsigudrino anglus ir rusus įkurdinti gretimose tribūnose, dėl ko kilo 90 minučių trukęs žodžių mūšis, rungtynėms pasibaigus peraugęs į riaušes.
Panašių vaizdų pasaulis prisižiūrėjo ir per 1998 metų pasaulio čempionatą, vykusį Prancūzijoje.
„Kaip suprantu, prancūzų teisėsauga buvo visiškai nepasiruošus. Gal jie įsivaizdavo, kad visi atvažiuos, šypsosis, bus geros nuotaikos ir panašiai. Paskui prancūzai pradėjo mokytis iš savo klaidų, ir dabar jau tokių neramumų kaip pradžioje nebėra. Kažkas su kažkuo susimuša, bet ne taip akivaizdžiai, kad eitų garsas per visą pasaulį“, – svarstė I. Butautas.
– Kaip reaguojate į kalbas, kad Prancūziją siaubę Rusijos sirgaliai vykdė V. Putino nurodymus?
– Savo laiku, didelė Rusijos sirgalių dalis buvo rimtoje opozicijoje valdžiai. Bet ta valdžia surengė susitikimus su įvairių judėjimų vadais, ir dauguma jų tapo proputiniški. Tai nereiškia, kad juos kažkas valdo.
Faktas tas, kad į čempionatą nuvažiavo visiški „vatnikai“. Aš net asmeniškai žinau žmonių iš tų pačių chuliganų, kurie nepritaria oficialiai Rusijos pozicijai ir iš principo nekeliavo palaikyti rinktinės. Bet sakyti, kad kažkas juos specialiai paruošė kažkokiai užduočiai... Tokiu atveju galima teigti ir tai, kad, pavyzdžiui, Grybauskaitės ranka Vilniuje trenkė anglams, kai jie girti pabandė įsikurti mūsų sektoriuje ir, gavę per nosis, pabėgo (praėjusį spalį LFF stadione vykusios Europos čempionato atrankos rungtynėse iš perpardavinėtojų bilietus įsigiję anglų aistruoliai atsidūrė vienoje tribūnoje su aktyviausia Lietuvos aistruolių grupe ir po trumpų grumtynių buvo išvyti – DELFI).
Vienintelis dalykas, kurį galima „pripaišyti“ V. Putinui, yra pasyvumas. Turint tokias represines priemones, chuliganų judėjimus būtų galima užgniaužti. Bet jie tai pradės daryti tik prieš 2018 metais Rusijoje vyksiantį pasaulio čempionatą.
– Ar tarp aršiausių rusų sirgalių pasitaiko buvusių ar esamų specialiųjų tarnybų darbuotojų?
– Žinant rusų požiūrį į miliciją, labai abejoju, kad ji turi savo agentų. Nebendradarbiavimas su milicija ten yra bendras visų grupuočių principas. Kas liečia armijos struktūras, galima pasižiūrėti į tuos pačius anglų sirgalius. Pamatytumėte, kiek ten yra britų kariškių. Anglijoje labai madinga baigus chuligano karjerą parašyti memuarus – daug kur esu skaitęs apie karininkus, buvusius sirgalių gretose.
– Kokią įtaką rusų chuliganams gali turėti jų vadovu save tituluojantis A. Špryginas?
– Jis buvo Maskvos „Dinamo“ fanų vadas, o vėliau sulindo į politiką ir verslą. Kai valdžia pradėjo finansuoti kai kuriuos sirgalių klubus, jis labai gerai įsitaisė. Negaliu tvirtinti, bet esu girdėjęs, kad dabar tie patys „Dinamo“ chuliganai yra uždraudę A. Špryginui ateiti į jų sektorius, nes įtaria jį pasisavinus pinigus. Tai nėra labai maloni asmenybė. Jeigu jis ir turi kokią nors įtaką „ultroms“, tai tikrai nedaugeliui. Tiesiog jis – prisidirbęs, todėl negerbiamas.
– Kaip tuomet paaiškintumėte rusų siautėjimą Prancūzijoje?
– Rusai tiesiog pasinaudojo tuo, kad visiškai nieko neveikė vietos policija. Niekas negali duoti įsakymo žmonėms, kurie gyvena savo gyvenimą. Jie taip darė visą laiką, tik dabar buvo pastebėti Vakaruose. Faktas, kad jie visą laiką galėjo šluoti net ir keleriopai didesnes anglų minias. Jei anglai sportuoja kilnodami bokalus, rusai, lenkai, Balkanų šalių „ultros“ ruošiasi mūšiui su priešais. Tai nereiškia, kad kas nors iš šalies gali juos valdyti – jie turi savo hierarchiją, savo autoritetus.
Tokios yra Rytų Europos realijos. Pavyzdžiui, lenkai – dar didesni ir kietesni chuliganai už rusus. Bet jie Prancūzijoje pernelyg nesireiškia. Skirtumas tas, kad rusai veikia labai atvirai, nes policija nieko nedaro. O kai mušasi lenkai, niekas apie tai neparašo. Vadinasi, veiksmas vyksta toliau nuo akių. Pavyzdžiui, kiek man žinoma, Lenkijos ir Vokietijos mačas ramiai nesibaigė – viena vokiečių grupė buvo palikta „ant asfalto“.
– Esama nuomonės, kad po dvejų metų pasaulio čempionate Rusijoje nekils tokių problemų dėl sirgalių vaidų kaip dabar Prancūzijoje. Sutinkate?
– Tai galima lengvai paaiškinti. Rusija – toli gražu ne demokratinė valstybė. Jai susitvarkyti su nedidele, marginalia visuomenės dalimi būtų kur kas lengviau nei tiems patiems prancūzams. Kaip ir sakiau, represinis aparatas Rusijoje yra didelis, todėl galiu garantuoti, kad panašių riaušių pasaulio čempionate nebus, jei tik Rusijos valdžia jų nenorės. Ten yra ne tik milicija, yra kitų struktūrų, ta pati FSB (Federalinė saugumo tarnyba – DELFI) turbūt irgi domisi tais dalykais. Manau, kad visi ten bus labai ramūs. Neatmetu ir tokios tikimybės, kad visus vietinius chuliganus išgaudys ir palaikys kur nors uždarytus, kol pasibaigs čempionatas.
– Prancūzijoje taip pat pasižymėjo Zagrebo „Dinamo“ fanų grupuotė „Bad Blue Boys“, per Kroatijos rinktinės rungtynes su čekais apmėčiusi aikštę degančiais fakelais ir petardomis. Ar aistruoliai gali būti tokie beatodairiški, kad net keltų grėsmę savo komandos rezultatams?
– Aš pripažįstu fanų teisę įvairiais – net ir tokiais – būdais protestuoti prieš savo futbolo federacijas ar kitokią neteisybę. Tik reikia pastebėti vieną dalyką, būdingą išimtinai kroatams: jie nuolat dėl kažko nepatenkinti, protestai jau tapo jų gyvenimo būdu. Nežinau, ar jie dar ketina pakartoti savo akciją, galbūt jai buvo skirtas būtent tas mačas. Šioje vietoje dar norėčiau užstoti šeimininkus. Daug kalbama apie tai, kodėl apsaugos darbuotojai Prancūzijoje niekaip nesugeba atimti iš žiūrovų pirotechnikos. Pasakysiu štai ką: jokia apsauga neatras pirotechnikos, jeigu ją į stadioną nešasi profesionalai.
