Būsimas legendinio prancūzų futbolininko Zinedine'o Zidane'o tėvas Smailas Zidane‘as 1950 metais atvyko į Prancūziją ir pradėjo dirbti statybose visai netoli būsimo „Stade de France“ stadiono. Iš Alžyro emigravusiam Smailui dėl nepritekliaus teko ne vieną naktį praleisti šalia šio stadiono.
Vargu, ar gulėdamas tarp senų plytų ir sijų, jis galėjo pagalvoti, kad ant tos pačios žemės po keturių dešimtmečių jo sūnus taps nacionaliniu herojumi ir vienu geriausių pasaulio futbolininkų.
Daugeliui Prancūzijos gyventojų 1990 metų laikotarpis buvo labai sunkus. „Didžioji problema buvo ta, kad jaunajai kartai, mano laikų jaunimui, nebuvo gerų sąlygų gyventi šioje šalyje“, – pasakojo Prancūzijos futbolo rašytojas Julienas Laurensas.
Mūsų tėvai turėjo darbus, tačiau mes nebuvome tikri dėl savo ateities. Dažnai klausėme savęs: ką darysime toliau? Keliaudavome į mokyklą, bet ten mums nesisekė. Eidavome ieškoti darbo, tačiau dėl prastos reputacijos mūsų niekas nenorėjo. Ateitis atrodė labai niūri, o ypač iš imigranto pusės“, – kalbėjo J. Laurensas.
Prancūzijoje buvo patriotizmo stoka. Kas iš to, kad tu – prancūzas, bet jei tavo tėvai yra iš Ispanijos, Senegalo, Malio, Italijos ar Rytų Europos?
1998 metų Prancūzijos nacionalinė komanda buvo sudaryta iš daugybės imigrantų. Ji buvo kitokia nei visada, tačiau niekas negalėjo tikėtis, kad ji bus tokia gera. Pagal reitingą prancūzai buvo 18 vietoje, o prieš turnyro pradžią jie draugiškose rungtynėse nusileido rusams bei sužaidė lygiosiomis su Švedija ir Maroku.
Visuomenė buvo nusiteikusi prieš tuometinį Prancūzijos rinktinės trenerį Aime Jacquetą – 56-erių metų karo veteraną dalyvavusį Alžyro kare.
Jeanas-Marie Le Penas nuo 1972 iki 2011 metų buvo nacionalistų partijos lyderis Prancūzijoje. Jis buvo dešiniųjų pažiūrų politikas, iškart po 1998 metų paskelbtos nacionalinės komandos sąrašo pasmerkęs trenerį ir rinktinę. Jis tuometinę „Les Bleus“ kartą apibūdino kaip „dirbtinę“ ir „netikrą Prancūzijos komandą“. Po šių nacionalisto žodžių pasidarė aišku, kad ši Prancūzijos komanda kovos daugiau nei dėl pasaulio čempionų titulo.
Dieną iki pirmųjų čempionato rungtynių vyriausiasis komandos treneris A. Jacquetas susitiko su visais futbolininkais pietinėje Paryžiaus miesto stovykloje ir sakė: „Noriu, kad jūs būtumėte vieningi. Kas artimiausiu metus nutiks bus labai svarbu. Nežinau, ar jūs suvokiate tai.“
Paryžius – miestas, pilnas cinizmo ir iškart nurašęs nacionalinę komandą. Būtent dėl šios priežasties pirmąsias pasaulio čempionato rungtynes buvo nutarta žaisti ne sostinėje, o Marselyje, kur buvo palankesnė sirgalių armija. Pirmasis prancūzų blynas neprisvilo – A. Jacqueto auklėtiniai rezultatu 3:0 nugalėjo Pietų Afriką.
Vėliau toje pačioje grupėje iškovotos pergalės prieš Saudo Arabiją ir Daniją prancūzams leido užimti pirmąją vietą ir žengti į kitą etapą. Pratęsimo metu pelnytas Laurento Blanco įvartis padėjo įveikti Paragvajų. Ketvirtfinalyje turnyro šeimininkų laukė dar rimtesnė užduotis – eliminuoti triskart pasaulio čempionę Italiją, tačiau prancūzai po baudinių serijos pranoko ir juos.
„Tai buvo lūžis, – teigė rašytojas J. Laurensas. – Staiga žmonės vėl pradėjo tikėti, ne tik komanda, bet Prancūzija ir savimi. Šalis tapo vieningesnė ir pagaliau pasijautė žmonių nebeskirstymas į klases. Vietose, kur buvo įsikūrę kaimo žmonės, jie pradėjo švęsti net gatvėse“.
Ši komanda buvo tarsi pati šalis. Ji buvo sudaryta iš skirtingos tautybės futbolininkų. Vėliau apie šalyje vykstančius pokyčius suprato net ir komanda, kuri buvo izoliuota nuo išorinio pasaulio. Jie po truputį pradėjo suvokti, kad buvo įtraukti į kampaniją, kurioje vyko kažkas nepaprasto.
„Mes galime matyti, kas vyksta“, – sakė tada iš Prancūzijos užgrobtų kolonijų kilęs, šiuo metu vis dar rezultatyviausių Prancūzijos rinktinės žaidėjų viršūnėje esantis Thierry Henry.
Į pusfinalį žengę prancūzai savo kelyje sutiko Kroatiją. Ši buvo įveikta rezultatu 2:1, todėl prancūzams iki stebuklo liko vos vienas, tačiau pats rimčiausias iššūkis – mūšis finale su Brazilija.
Dauguma tos kartos Prancūzijos gyventojų teigia, kad 1998 metų pasaulio čempionatas tapo lemiamu momentu jų gyvenime. Tuo metu finalą stebėjęs „L'Equipe“ futbolo žurnalistas Vicentas Dulucas sakė: „Manau, kad kiekvienas prancūzas prisimena, kur tą dieną buvo. Prisimenu, kaip skaičiavome valandas iki rungtynių pradžios. Viskas iš šios dienos liko mano galvoje – kur pietavau, su kuo tai dariau ir kur tą vakarą buvo mano šeima.“
Prancūzijos rinktinės treneris iš „Clairefontaine“ treniruočių stovyklos pajudėjo link „Stade de France“. Gatvėje buvo susirinkusi didžiulė minia žmonių, pagaliau pajutusi aistrą ir surengusi didžiulį palaikymą savo komandai.
„Atsimenu, kai mes keliavome į aikštę ir pamatėme 11-a Brazilijos rinktinių žaidėjų. Tada sau pasakiau, kad jie nelaimės dėl paprastos priežasties: jų yra 11, o mūsų – milijonas“, – kalbėjo gynėjas Lilianas Thuramas.
Prancūzijai 1998 metų pasaulio čempionų titulas buvo trečiasis per visą istoriją. Liepos vakarą išsipildė ir vieno iš Alžyro kilusio futbolininko vaikystės svajonė. Išskirtine technika apdovanotas Zidane'as finale pelnė du įvarčius ir padėjo prancūzams rezultatu 3:0 nugalėti brazilus. Daug kančių patyręs Smailas savo sūnaus triumfo akimirką žiūrėjo namuose, apsuptas kitų šeimos narių.
L. Thuramas prisimena: „Kai teisėjas paskelbė rungtynių pabaigą, aš iškart patraukiau link tribūnų, kur buvo geriausi mano vaikystės draugai. Atsimenu, kaip į juos parodžiau pirštą ir jie ištarė kažką panašaus į: „Tai yra nuostabu“. Mes šypsojomės vienas kitam ir žvilgčiojome laimingas žvilgsniais, nes girdėti stadione buvo neįmanoma.“
Daugiau nei milijonas žmonių užtvindė gatves ir šaukė „black, blanc et Beur“ (juodas, baltas ir arabas – liet.). Imigranto iš Alžyro sūnaus Zidane'o veidas buvo nušviestas raudona, balta ir mėlyna spalva ant Paryžiaus Triumfo arkos. Gatvėse taip pat buvo girdėti sirgalių šūksniai „Zidane'as prezidentas“.
„Tik, kai visi paliko stadioną ir keliavo į Paryžiaus gatves, suprato, kokia neįtikėtina diena tai buvo. Nuo 1944 metų išsilaisvinimo Paryžius tokių pilnų gatvių nebuvo matęs“, – prisimena Dulucas.
Šios pergalės reikšmė buvo akivaizdi. Tai nebuvo tiesiog komandos pergalė, tai buvo daugiakultūrinės valstybės pergalė. „1998 metų pergalė buvo istorinis įvykis Prancūzijoje. Ji pakeitė tam tikrą visuomenės nusistatymą“, – pareiškė L. Thuramas.
Ši pergalė pasaulio čempionate įsirašė ne tik į futbolo puslapius, bet ir į visą Prancūzijos istoriją. Po šios daugiakultūrės Prancūzijos rinktinės pergalės šią komandą dar prieš čempionato pradžią užpuolę Prancūzijos nacionalistai prarado žmonių pasitikėjimą. Istorija rodo, kad 1997 metais į Parlamento rinkimus nacionalistų partija turėjo 15 procentų balsų, o po pasaulio čempionato jų skaičius sumažėjo iki 5,7 proc.
1998 metų Prancūzijos rinktinė pakeitė futbolo supratimą. Dabartinės nacionalinės komandos branduolys taip pat yra sudarytas iš Afrikos šaknų turinčių futbolininkų, tačiau tai nebėra šių dienų problema. Šiandien savo dievaičius visa Prancūzija aistringai palaikys tame pačiame istoriniame „Stade de France“ stadione.
The lowdown on #EURO2016 hosts @equipedefrance ahead of their Group A opener. #FRAROUhttps://t.co/7oOEdUWlgS— UEFA EURO 2016 (@UEFAEURO) June 10, 2016
