Pau Gasolis, Juanas Carlosas Navarro, Jose Calderonas, Felipe Reyesas – tokios grėsmingos pavardės galėtų įbauginti bet kokį varžovą.
Tik ne Lietuvos rinktinę 2003 metų Europos čempionate. Dėl dviejų priežasčių.
Pirma, visiems jiems tą rugsėjį Stokholme (Švedija) buvo dar tik 23-eji.
Antra, lietuvių orkestre griežė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Eurelijus Žukauskas – vyresni, visoje Europoje vertinami, į karjeros zenitą pakilę krepšininkai.
„Tai buvo viena stipriausių visų laikų Lietuvos rinktinių“, – įsitikinęs Gintaras Krapikas, nacionalinėje komandoje dabar talkinantis Jonui Kazlauskui, o anuomet padėjęs Antanui Sireikai.
Ir pats komandos strategas, regis, idealiai prisitaikė prie talento kupinos sudėties – tarsi skambiausias pergales su jau subrendusia P. Gasolio karta 2009-2012 metais iškovojęs Sergio Scariolo, stengdavęsis tiesiog netrukdyti savo genialiems žaidėjams.
Kokia vėliau tapo Ispanija, tokia 2003-iaisiais buvo Lietuva.
„A. Sireikos vadovavimo stilius šiai komandai labai tiko – kiekvienas puolime galėjo parodyti savo kokybę. Todėl ir rinktinės žaidimas akiai buvo labai gražus“, – prisiminė G. Krapikas.
Ir ne ispanai Lietuvos komandai buvo didžiausia kliūtis pakeliui į čempionų titulą. Be keitimų žaidęs 21-erių Tony Parkeris, Tariqas Abdul-Wahadas, Cyrilas Julianas, Jerome'as Moiso ir visa Prancūzijos rinktinė pusfinalyje vertė lietuvius prakaituoti iš paskutiniųjų, kol galiausiai buvo pasiekta pergalė 74:70. Prieš tai dar, žinoma, buvo legendinis A. Macijausko tritaškis nuo lentos, grupės varžybose išgelbėjęs A. Sireikos auklėtinius paskutinėmis rungtynių su latviais sekundėmis.
Bet finale gausiai į Švediją plūdusiems lietuvių sirgaliams adrenalino teko kur kas mažiau. Jokio nerimo prieš lemiamas rungtynes su Ispanija nebuvo ir rinktinės stovykloje.
„Tikėjome ir buvome nusiteikę, kad būsime čempionai. Tai nereiškia, kad komanda buvo atsipalaidavusi – atvirkščiai, visi buvo labai susikaupę“, – prisiminė geriausiu krepšininkų draugu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius, dabar einantis rinktinės techninio vadybininko pareigas.
Ir lietuvių tikėjimas buvo pamatuotas: finale jie diktavo savo sąlygas, kol laimėjo 93:84. Ispanams nepadėjo nė P. Gasolio surinkti 36 taškai.
„Pamenu, kaip nešėme čempionų taurę ir labai džiaugėmės. Iš pradžių ją laikė kapitonas (S. Štombergas – DELFI), paskui perėmiau aš, nes jiems ir taip laimės buvo iki kaklo“, – pasakojo J. Petkevičius.
O kas rinktinės laukė, kuomet ji po apdovanojimų ceremonijos grįžo į viešbutį?
„Susitikome su vienos picerijos vadovais, jie mums davė nuolaidų korteles. O toliau tiesiog šventėme“, – šypsojosi J. Petkevičius.
Bet iki šventės Lilyje dar liko vienas labai platus žingsnis. Dauguma Lietuvos ekipos žaidėjų jau patyrė savo kailiu: iškopę į čempionato finalą jie ir taip viršijo tautos lūkesčius, bet jei nelaimės paskutinių rungtynių, tai bus menka paguoda.
Taip nutiko 2013-aisiais Liublianoje (Slovėnija), kai lietuvius finale 80:66 pranoko Prancūzija.
G. Krapikas mato ir kitą paralelę: prieš dvejus metus rinktinė lygiai taip pat strigo pirmoje čempionato dalyje, kuomet paskutinėse grupės rungtynėse su bosniais jau kone buvo susipakavusi lagaminus kelionei namo. Bet neišvažiavo, tik nesugebėjo pirmenybių baigti pergalingai.
Tam, kad šįkart istorija turėtų kitokį epilogą, svarbiausia sąlyga G. Krapikas laiko vidinį tikėjimą.
„Labai svarbu, kad komanda nebūtų patenkinta tuo, ką jau pasiekė. Be abejo, nueita nemažai, ypač didelis laimikis – kelialapis į olimpines žaidynes. Bet nereikia galvoti, kad daugiau nebeturime ką prarasti. Dar ir kaip turime – Europos čempionų vardą. Reikia tikėti, kad galime jį iškovoti, nes tokių progų pasitaiko ne taip jau dažnai.
Popieriuje nesame favoritai, bet savo stiprybę parodėme ketvirtfinalyje ir pusfinalyje. Net ir kliaunantis komandine dvasia, reikalingi žaidėjai, kurie galėtų timptelti į priekį. Tokie, kaip Jonas Mačiulis, Jonas Valančiūnas, Paulius Jankūnas, kurie įvairiose rungtynėse tai jau darė. Kai toks yra, komanda jį suranda ir išskiria. Manau, iki šiol tai ir buvo mūsų stiprioji pusė. Kantriai laikėmės savo plano, ir kol kas sekėsi jį įgyvendinti. Labai tikiuosi, kad taip bus ir finale“, – vylėsi G. Krapikas.
O jeigu trenerio viltis išsipildys, po finalo nuolaidų jis ir visa komanda tikrai sulauks ne tik picerijoje.
Primename, kad Europos čempionato finalas vyks sekmadienį, nuo 20 val. Lietuvos laiku.
