Pasitikėjimo savimi įprastai nestokojantis Aleksandras Džordževičius po rungtynių buvo stebėtinai ramus: neširdo nei ant teisėjų, nei ant savų žaidėjų. Jiems Serbijos rinktinės treneris turėjo tik vieną pastabą: 28 mesti tritaškiai – per daug tokiame atsakingame mače.

„Tarsi būtų metimas, vertas 9 taškų, kurį pataikius vienu šūviu būtų galima išspręsti visus reikalus“, – auklėtinius mokė A. Džordževičius.

O paklaustas, ką pusfinalio susitikime darytų kitaip, jei turėtų laiko mašiną, buvęs legendinis krepšininkas išpyškino nesudvejojęs nė akimirkos.

„Tiesiog mesčiau tritaškį mačo pabaigoje, vildamasis išlyginti rezultatą. Tai viskas. Juk naivu būtų tikėtis pusfinalyje laimėti prieš Lietuvą 10 taškų skirtumu“, – ištarė specialistas.

Likus 5 sek. ketvirtame kėlinyje Milošas Teodosičius atkovojo kamuolį po netaiklaus Manto Kalniečio baudos metimo, ir serbai turėjo paskutinę galimybę išsigelbėti. Bet įžaidėjo perdavimas įstrigo tarp varžovų rankų, ir tai buvo pabaiga, palikusi švieslentėje degti lietuviams pergalingą rezultatą 67:64.

Ir jeigu A. Džordževičius nebandė nustumti nuo savęs atsakomybės, graužiasi jis tik dėl šios paskutinės iki galo neišvystytos progos.

Bet ar – vertinant statistiką – geriausiai čempionato komandai, iki pusfinalio pirmavusiai pagal per rungtynes renkamų naudingumo balų vidurkį, derėtų viską palikti paskutinei akimirkai?

Per ankstesnes septynias dvikovas nė karto nesuklupusi Serbija penktadienį toli gražu nesužaidė stipriausių savo rungtynių šiame turnyre. Ir tai – normalu, nes pasiekus lemiamą stadiją taip nutinka dažnai. O vis dėlto pasitaiko ir priešingų atvejų. Gyvas pavyzdys – Lietuvos rinktinė, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje išgyvenusi tikrą renesansą.

„Kaip būrys, mes esame žymiai stipresni už kitus“, – pareiškė Jonas Kazlauskas, ir šiuose žodžiuose tikrai yra tiesos.

Prieš tai per gruzinų slenkstį visą komandą ant savo pečių perkėlė Jonas Mačiulis. Dar anksčiau – grupės varžybose – taip pat buvo neblogų individualių pasirodymų, bet niekas nerinko po 50 naudingumo balų. Ir grupės favoritams teko raitytis gimdymo kančiose, o mače su Estija netgi prireikė cezario pjūvio – sudėtingo to paties J. Mačiulio dvitaškio likus 2 sek. iki finalinės sirenos.

Priešinga situacija buvo pusfinalyje. J. Kazlauskas prieš serbus išvedė tik aštuonis savo krepšininkus. Bet kiekvieno jų pasirodymas buvo maža pergalės dalelė.

Taip, Pauliaus Jankūno asmeninė statistika mače su serbais buvo visiškai kukli – 2 taškai ir 4 atkovoti kamuoliai. Bet jam būnant aikštėje, lietuviai prieš varžovus įgijo 13 taškų pranašumą – nebe pirmą kartą pagal +/- rodiklį P. Jankūnas buvo geriausias komandoje. Be to, žaidė jis ne tik sau įprastoje sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, bet ir pavadavo pražangų prisirinkusius vidurio puolėjus.

Taip, Antano Kavaliausko statistiniai rodikliai – dar nykesni: aukštaūgis nepelnė nė taško ir per 9 minutes prasižengė 4 kartus. Bet, skaičiuojant bendrą komandos rezultatą A. Kavaliauskui lakstant ant parketo, jis nusileidžia tik P. Jankūnui. Be to, Jono Valančiūno dubleris šiose rungtynėse padėjo lietuviams kaitalioti gynybos sistemas, taip trikdant serbų puolimą.

Taip, Artūras Milaknis pataikė vos vieną tritaškį iš keturių bandymų. Ne tokio taiklumo iš jo tikisi tiek J. Kazlauskas, tiek piniginę pravėrę Kazanės „Uniks“ (Rusija) klubo vadovai. Užtat snaiperis įrodė gynyboje galintis pavaduoti Renaldą Seibutį.

Na, ir M. Kalnietis buvo netoli „trigubo dublio“, kurio mieliau išvengtų bet kuris žaidėjas: 12 taškų, 9 rezultatyvūs perdavimai, bet net 8 klaidos. Kelis kartus Lietuvos rinktinės atakų organizatorius išties kamuolį pametė lygioje vietoje. Tačiau ne šiaip sau pusfinalyje jis gavo vos 3 poilsio minutes ir ne šiaip sau M. Teodosičius klydo rečiau, bet ir rezultatyvių progų komandos draugams sukūrė triskart mažiau. Rungtynėse, kuriose abidvi pusės belaisvių neima ir grumiasi iki kraujo, statistikos blizgučiais pasipuošti sunku. Nebent esi Pau Gasolis ar, bent jau seniau, Dirkas Nowitzkis.

Bet, kaip sakė J. Mačiulis, darbas dar nepadarytas, todėl ir pažymius rašyti anksti.

Natūralu, kad sekmadienį laukiantis finalas su Ispanija prisiminimų spintoje verčia susirasti 2003 metų Europos čempionato lentyną. Vis dėlto tuometinė ir dabartinė Lietuvos rinktinės – sunkiai palyginamos. Žemyno čempionais tuomet tapo tokie krepšininkai kaip Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas – lyderiai savo klubuose, iškilios asmenybės, ilgam įsirėžusios ne tik tėvynės, bet ir visos Europos krepšinio mėgėjams į atmintį.

Modernioje Lietuvos nacionalinėje komandoje talento yra mažiau, užtat daugiau – darbininkų. Ir viskas pasikeitė, kuomet jie nustojo eiti į lažą: atsikratė nematomo „ciesoriaus“, suvokė savo pareigų tikslą, prasmę ir priemones, pradėjo darbuotis pasiraitoję rankoves – ne genami, o verždamiesi.

„Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ – filmas, kurį veikiausiai pamena daugelis kovos menų gerbėjų. Tik Lietuvos krepšinio rinktinei tiktų tikrai ne specialieji šios kino juostos efektai, o senas kinų posakis, kurį Vakarų visuomenėse išpopuliarino filmo pavadinimas. Jo prasmę turėtų žinoti ir Kinijoje ne vienerius metus gyvenęs J. Kazlauskas.

Lietuviai Europos čempionate nemažai sėlino ir nemažai tūnojo. Kol staiga visas pasaulis juos išvydo finale. Ir būtų nuostabu, jei sekmadienį pavyktų dar kartą garsiai suriaumoti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1033)