„Į tolimą Gruzijos kampelį atvyko prašalaitis ir susirado šios vietos įžymybę, sulaukusį 120 metų. Prašalaitis paklausė senuko, ar šis jaučia savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, – atsakė senasis gruzinas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na o dabar aš jų teišgeriu tik devynias...
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi jis.“
Tai – vienas iš šimtų gruziniškų tostų, jei skaičiuosime tik pačius trumpiausius.
Tokių ir panašių iki valiai prisiklausė kiekvienas krepšininkas, žaidęs Sovietų Sąjungos čempionate.
Galbūt tik ne šviesaus atminimo Stanislovas Stonkus, kuriam gydytojai buvo uždraudę ragauti alkoholį.
Bet storiausiu legendų vainiku apipinta Kauno „Žalgirio“ komandos karta puikiai pamena, kokia nuotaikinga būdavo viešnagė Tbilisyje, ir kaip sunku kartais būdavo grįžti namo.
Istorinis „Dinamo“ klubas, 1962 metais laimėjęs Europos čempionų taurę, namuose būdavo kone nepažeidžiamas. Gruzinams padėdavo ne tik gilios krepšinio, bet ir dar gilesnės vaišingumo tradicijos.
G. Krapikas – vienas tų žalgiriečių, kurie Gruzijos sostinėje ne kartą buvo pasijutę tarsi krepšinio Bermudų trikampyje. Ir vargti dėl pergalių tekdavo gerokai labiau nei pirmame Europos čempionato etape Rygoje.
„Tais laikais SSRS pirmenybės dažniausiai vykdavo turais, į miestą susirinkdavo šešios komandos. Visų pirma, labai jausdavosi gruzinų tautos svetingumas. Ir tai ypač paveikdavo teisėjus ir ypač – po laisvos dienos. Kažkodėl jiems „sugipsuodavo“ rankas, ir jie žiūrėdavo į vieną pusę. Laimėti Tbilisyje būdavo didžiulis pasiekimas, kuris retai kam pavykdavo“, – DELFI pasakojo G. Krapikas.
Geranoriški šeimininkai paprastai virsdavo grėsme ir pačioms svečių komandoms. Vienas dabartinių Jono Kazlausko asistentų juokiasi: garsųjį gruzinišką naminį vyną iš Tbilisio žalgiriečiai ne tik draugams parveždavo.
„Vis tiek ten viešint būdavo įdomu laisvą dieną pasikelti į kalnus, pasižiūrėti, kaip vietiniai gyvena. Kiekvienuose namuose būdavo daromas vynas, reikėdavo paragauti. Tie, kas nebūdavo atsargūs, paskui prastai jausdavosi. Bet gruzinai nieko neversdavo, neprievartaudavo, tiesiog jų svetingumas papirkdavo“, – dėl meškos paslaugos danties negriežė G. Krapikas.
Ar „pavojai“ nuvykus žaisti su „Dinamo“ tykodavo ir paties „Žalgirio“ vairininko Vlado Garasto?
„Nesupraskite neteisingai: sportas mums visada buvo svarbiausias dalykas. Bet per tiek metų kiekvienas iš mūsų prisirankiojo įdomių istorijų, kiekvienas ten buvo įkliuvęs su nuotykiais. Užtat liko geri atsiminimai“, – šypsojosi G. Krapikas.
Laikai pasikeitė, ir sunykęs „Dinamo“ klubas dabar nebeverčia nuogąstauti nei krepšininkų, nei teisėjų. Ir patiems gruzinams svečias nebėra tokia „Dievo dovana“ kaip prieš kelis dešimtmečius.
Tačiau krepšinis Gruzijoje ne tik išgyveno, bet ir vėl meta pirštinę Lietuvai.
„Gruzinai visada turėdavo individualiai stiprių žaidėjų, kurie pretenduodavo į SSRS rinktinę. Pavyzdžiui, Nikolajus Deriuginas. Ir dabar jų komanda labai talentinga ir pavojinga, gal tik kartu nelabai susižaidžia“, – patikino G. Krapikas.
J. Kazlauskas gali būti ramus dėl to, kad už aikštės ribų jo auklėtiniai pavojų išvengs. Tačiau Lilyje dar reikės susitvarkyti su Zaza Pačulija, Manučaru Markoišviliu, Georgu Tsintsadze, Viktoru Sanikidze, Tornike Šengelija ir kompanija.
Lietuvių ir gruzinų akistata Europos čempionato aštuntfinalyje vyks sekmadienį, nuo 22 val.
