Po rungtynių jis rankose suspaudė naudingiausio pirmenybių krepšininko prizą, bet tokio apdovanojimo T. Parkeris nusipelnė tikrai ne už pasirodymą svarbiausiame mače.

Lietuviams Liublianoje antrą kartą pavyko supančioti 31-erių įžaidėją, kuris sekmadienį surinko tik 12 taškų. Bet koncentruota gynyba prieš varžovų lyderį turėjo savo kainą: vienas po kito prabilo Nicolas Batumas, Johanas Petro, Florentas Pietrusas, Borisas Diaw, Mickaelis Gelabale, o Antoine'ui Diot antro ketvirčio pabaigoje pakako vos 0,9 sek., kad pelnytų fantastišką tritaškį sulig kėlinio sirena.

Pergalė 80:66 išsklaidė Prancūzijos krepšinio prakeiksmą: per visą istoriją šios šalies komanda nė sykio nebuvo triumfavusi aukščiausio rango pirmenybėse. Nors vien T. Parkeris savo trofėjų galerijoje turėjo ir bronzą, iškovotą 2005 metų Europos čempionate, ir sidabrą, pelnytą prieš dvejus metus Lietuvoje.

„Sunku apibūdinti mano jausmus. Tai labai daug reiškia visai valstybei, mūsų krepšiniui. Esu labai laimingas, kad turiu tokius trenerius ir komandos draugus. Kai pusfinalyje nugalėjome ispanus, vakare apėjau visų žaidėjų kambarius ir pasakiau, kad neturime jokios teisės dar kartą pralaimėti finale. Ir laimėjome. Laimėjome pačiu geriausiu įmanomu būdu – kaip tikra komanda“, – laime spinduliavo San Antonijo „Spurs“ klubo gynėjas.

– 2000 metais su savo tautiečiais taip pat laimėjote Europos 18-mečių čempionatą ir tapote naudingiausiu jo žaidėju. Kiek pastangų reikėjo įdėti, kol tą patį padarėte suaugusių pirmenybėse? – paklausėme T. Parkerio

– Kelionė buvo ilga, su pakilimais ir nuosmukiais. Bet aš nieko nekeisčiau. Tais 2000 metais kažkas nutiko mano širdyje. Supratau, kad aš dievinu Prancūzijos rinktinę. Jaunimo komandoje žaidžiau kartu su Mickaeliu Pietrusu, Borisu Diaw, Ronny Turiafu. Kalbėdavomės tarpusavyje, kad turime tikrai neblogą komandą, ir pažadėjome patys sau kada nors kartu laimėti ir vyrų čempionatą. Bet tada atsirado Pau Gasolis (ilgametis Ispanijos rinktinės lyderis – DELFI), ir reikalai komplikavosi.

Kita vertus, būtent dėl jo aš taip ilgai žaidžiau rinktinėje. Prieš tris mėnesius buvau Barselonoje, kur filmavausi reklaminiame klipe. Pietavome kartu su Pau, pasikalbėjome. Aš jam pasakiau, kad tai jis verčia mane metai iš metų atvažiuoti į rinktinę, spaudžia, motyvuoja kovoti.

– Ar ketinate žaisti ir kitų metų pasaulio čempionate Ispanijoje

– Nežinau. 2015 ir 2016 metais rinktinėje tikrai žaisiu, o dėl 2014-ųjų – nežinau. Esu tikrai labai pavargęs. Mano laimė, kad „Spurs“ treneris Greggas Popovičius žino, kaip NBA reguliaraus sezono metu patausoti mane, Timą Duncaną ar Manu Ginobilį. Bet sezonas vis tiek būna labai ilgas.

Lygiai taip pat man pasisekė, kad Prancūzijos rinktinę treniruoja Vincentas Collet. Jis manęs nenužudo treniruotėse, leidžia daugiau ilsėtis. Jo kontraktas baigia galioti, bet tikiuosi, kad jis liks komandoje. Pasikalbėsiu su Prancūzijos prezidentu, kad pasiūlytų V. Collet maišą pinigų (juokiasi – DELFI).

– Kaip vertinate tuos NBA žaidžiančius prancūzus, kurie pabijojo išeikvoti per daug jėgų ir neatvyko į čempionatą?

– Nesu čia tam, kad smerkčiau. Aš pats visada didžiuojuosi žaisdamas už savo šalį. Bet man pasisekė, kad rungtyniauju klube, kuris mane visapusiškai palaiko ir kaskart išleidžia į rinktinę. Tiesą sakant, tai G. Popovičius pirmas po ketvirtfinalio man paskambino ir pasveikino su pergale.

– Ar iškovoto aukso svoris mažesnis dėl kalbų apie žemą šio čempionato lygį?

– Netiesa. Kiekvienas čempionatas būna sunkus. Aš manau, kad prieš dvejus metus mes žaidėme geriau, turėjome daugiau pajėgių žaidėjų, buvome stipresni po krepšiu. Kitos komandos šiose pirmenybėse irgi turėjo panašių nuostolių. Bet čempionatas vis tiek buvo labai stiprus, nes krepšinis kiekvienais metais paeina keletą žingsnių į priekį.