Lietuviams pakako galios pristabdyti Tony Parkerį. Bet kai aikštėje jų nebe vienas, o visi penki, rankos ima svirti ir patiems atkakliausiems.

J. Kazlauskas prisipažino, kad antrame finalo kėlinyje, kurį įsismaginę prancūzai laimėjo 31:12, bejėgiškumo jausmas buvo apėmęs ir jį.

„Paėmiau dvi minutės pertraukėles, bet nieko negalėjau pakeisti. Tik žiūrėjau, kaip jie pataiko metimus“, – atkarpą, per kurią lietuviai buvo nustumti nuo aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio, prisiminė komandos strategas.

Iki pertraukos Prancūzijos rinktinė pataikė net 22 iš 35 metimų „iš žaidimo“ (63 proc.). Lietuvos ekipa iki tol Europos čempionate savo varžovams vidutiniškai leisdavo įmesti po 67 taškus, bet šią ribą prancūzai peržengė dar trečio kėlinio pabaigoje. Kovą dėl atšokusių kamuolių lietuviai pralaimėjo net 25:42.

Tai buvo pagrindiniai skaičiai, iš kurių susidėjo galutinis finalo rezultatas – 66:80.

Po rungtynių J. Kazlauskas atvirai svarstė, ar nepadarė klaidos antrame kėlinyje į aikštę vienu metu išleidęs tris jaunus krepšininkus: Joną Valančiūną, Donatą Motiejūną ir Mindaugą Kuzminską.

„Antras kėlinys mus nužudė. Padariau blogų keitimų. Buvo toks momentas, kai negalėjau grąžinti atgal pagrindinių žaidėjų. Buvo klausimas, ar toliau juos laikyti aikštėje, ar duoti kažkiek pailsėti. Sunku pasakyti, kas būtų, jei būčiau juos iškart sugrąžinęs, bet tos minutės buvo labai blogos. Prancūzai žaidė šauniai, pataikė keletą sunkių metimų, ištraukė mus iš baudos aikštelės. Labai stipriai pralaimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių, dėl ko negalėjome kontroliuoti rungtynių.

Negaliu pasakyti, kad taip pabaigti čempionatą yra malonu. Kai pralaimi, liūdna, tuo labiau, kad sidabrą kišenėje jau turėjome po pusfinalio. Visi norėjo daugiau“, – kalbėjo specialistas.

– Kodėl kovodami dėl atšokusių kamuolių prancūzai taip dominavo? – pasiteiravome J. Kazlausko

– Jie sužaidė labai geras rungtynes, mes – ne. Nemanau, kad jie buvo geriau išanalizavę mus nei mes – juos. Gana neblogai gynėmės nuo T. Parkerio, bet „atsidarė“ kiti žaidėjai, ypač – Nicolas Batumas. Jis pataikė kelis labai svarbius tritaškius ir privertė mūsų gynybą išsiplėsti. Taip pat Borisas Diaw keletą kartų pernelyg lengvai pasinaudojo savo ūgio ir jėgos persvara. O po to buvo labai sunku. Atlikome skubotų metimų, bandėme, bandėme, bet surasti gijų, kurios suvienytų, deja, nepavyko.

– Ar jauni žaidėjai buvo pasirengę žaisti tokio rango rungtynėse?

– Aišku, kai kurie jauni žaidėjai perdegė. Bet komanda yra komanda, už viską atsakingas treneris. Nepasisekė – vadinasi, aš esu labiausiai kaltas.

Jeigu būtumėte manęs paklausęs prieš Europos čempionatą, sakyčiau, kad antra vieta būtume labai patenkinti. Bet kai ją jau turi ir pralaimi finale, atrodo kitaip. Aišku, mes džiaugiamės. Tai yra labai didelis pasiekimas, tik jį įvertinsime po kažkiek laiko. Tačiau žmogus – toks sutvėrimas, kuris visą laiką nori daugiau.

– Kodėl antroje čempionato pusėje į aikštę nebeleisdavote Kšyštofo Lavrinovičiaus?

– Mes turėjome pakankamai daug didelių, o antroje čempionato pusėje įsižaidė Linas Kleiza, kuris užima Kšyštofo poziciją. Po to keletoje rungtynių gerai sužaidė Donatas Motiejūnas. Kol jie pelnydavo taškus puolime ir labai gerai gynėsi, mums nereikėjo Kšyštofo pagalbos. Šiandien buvo kilusi mintis jį išleisti, bet žinote – tai būtų rizika.

– Ko labiausiai trokštate po trijų beprotiškų savaičių?

– Poilsio. 20 dienų gyventi viešbutyje, kur langai neatsidaro, visą laiką galvoti apie krepšinį, analizuoti, dirbti... Aišku, tos savaitės malonios, negaliu sakyti.

– Ar norėsite važiuoti į kitų metų pasaulio čempionatą Ispanijoje?

– Reikia kalbėtis su federacija, tegu ji įvertina mūsų pasirodymą. Ar laimi, ar pralaimi, tokia kalba turi būti. Matysime, kaip toliau bus, nenoriu nieko „ant karštųjų“ sakyti. Tiesa, kad aš skolą Arvydui (Saboniui – DELFI) jau atidavęs, žiūrėsime, kaip ten bus.

– Įrodėte, kad su šia komanda galima laimėti medalius. Nesinori su ja laimėti ir čempionų titulą?

– Taip, komanda talentinga ir dar jauna, neapšaudyta. Aišku, vyresni žaidėjai labai daug ją traukia. Bet L. Kleizos, Manto Kalniečio ar Jono Mačiulio veteranais vadinti jokiu būdu negalima. Aišku, šiai komandai trūksta perimetro žaidėjų, bet didžiulis klausimas, ar tie, kurie liko namuose, yra geresnis už tuos, kurie žaidė Slovėnijoje. Aš manau, kad ne. Reikia galvoti, iš kur jų paimti, kaip juos užsiauginti. Labai gerai, kad patekome į pasaulio čempionatą, galėsime išbandyti dar daugiau jaunų žaidėjų. Viską vertinu labai teigiamai. Gal ne „labai gerai“, bet „gerai“. Niekas negali prikišti, kad ši komanda nesikovė, nerodė charakterio. Ką darysi, kad šiandien nepasisekė. Būna ir taip gyvenime.