Siautėjo it tritaškių konkurse
Jeigu Lietuvos rinktinėje būtų žaidėjų, slapčia džiūgaujančių dėl Europos čempionato ketvirtfinalyje tekusių varžovų, jiems derėtų pasikalbėti su K. Lavrinovičiumi.
Jam buvo 24-eri, kuomet visą Lietuvos krepšinio žvaigždyną subūrusi komanda, prieš metus laimėjusi auksą Senojo žemyno pirmenybėse, žengė į kovą dėl teisės pirmą kartą istorijoje žaisti olimpinių žaidynių finale.
Iki tol lietuviai tris sykius buvo rungtyniavę pusfinalyje ir visus juos pralaimėjo favoritėmis laikytoms JAV ir Jugoslavijos ekipoms. 2004 metais Atėnuose jau Lietuvos rinktinė buvo ta, kurios pergalės laukė didžioji dalis pasaulio. Bet ne Italija.
Permaininga kova apogėjų pasiekė paskutiniame ketvirtyje. Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas ir kiti Antano Sireikos auklėtiniai trumpam buvo įgiję 5 taškų pranašumą, bet netrukus sąlygas jau diktavo mėlynieji su Gianluca Basile, Gianmarco Pozzecco bei Giacomo Galanda priešakyje.
Likus 3 min. iki finalo sirenos nuo atsarginių suolo, ant kurio taip pat sėdėjo dar ir šiandien nacionalinei komandai atstovaujantys vidurio puolėjas Robertas Javtokas bei trenerio asistentas Gintaras Krapikas, pakilo K. Lavrinovičius.
Aukštaūgis per lemtingą rungtynių atkarpą surinko 10 taškų, puolime tempdamas ant savo pečių visą komandą. Bet jo pastangos nublanko prieš tris mirtinus italų tritaškius, vieną kurių G. Basile paleido per K. Lavrinovičių. Savo istorinį šansą Lietuva prarado pralaimėjusi 91:100.
K. Lavrinovičius olimpiniame pusfinalyje iš viso pelnė 15 taškų. G. Basile – 31-ą, o visi Italijos taikliarankiai kartu sudėjus pataikė 18 iš 28 tritaškių (64 proc.).
Vėliau „Azzurri“ dukart buvo nubausta 2006-ų pasaulio ir 2007-ų Europos čempionatuose. Bet Atėnų košmaras ir lietuvių duobkasių vardai liko giliai įsirėžę į visos tautos atmintį.
„Man žiūrėti tų rungtynių vaizdo įrašo tikrai nereikia, nes aš ir taip viską prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar. Tai buvo vienas iš skaudžiausių pralaimėjimų mano gyvenime“, – prieš ketvirtfinalio rungtynes su italais prisipažino K. Lavrinovičius.
Žaisti su ispanais – ne taip pavojinga?
Italija jo gyvenime paliko ne tik niūrų pėdsaką.
„Plaza hotel“ viešbučio Liublianoje, kuriame apsistojusios visos pasirodymą Europos čempionate tęsiančios komandos, vestibiulyje K. Lavrinovičių užšnekina tai vienas, tai kitas Italijos delegacijos atstovas.
Iš dvylikos dabartinės italų rinktinės krepšininkų vienintelis gynėjas Pietro Aradori yra rungtyniavęs kartu su Lietuvos žaidėju viename klube. Tačiau penkerius metus Sienos „Montepaschi“ ekipoje praleidusį ir tiek pat Italijos čempionų titulų iškovojusį aukštaūgį pažįsta daugelis.
Be abejo, daugiausiai apie K. Lavrinovičių papasakoti galėtų rinktinės galva – vyriausiasis treneris Simone Pianigiani, visus tuos metus vadovavęs „Montepaschi“ komandai.
Su DELFI K. Lavrinovičius kalbėjosi apie andainykštį gaivališkumą išsaugojusią Italijos rinktinę, atskleidė, ką laiko ryškiausiu šios šalies krepšinio talentu, prisiminė, ką teko išgyventi po žlugusios svajonės kautis dėl olimpinių žaidynių aukso medalio.
– Kokią įtaką jūsų karjerai padarė S. Pianigiani? – DELFI pasiteiravo K. Lavrinovičiaus
– Galima sakyti, kad jis davė man šansą atsiskleisti Eurolygoje, kurioje debiutavau būtent žaisdamas „Montepschi“ ekipoje. Treneris manimi pasitikėjo, leido daug žaisti. Mano santykiai su juo išlikę labai šilti. Aišku, laisvalaikiu vienas pas kitą į svečius nevažiuojame, bet kai pasimatome, visada pakalbame, palinkime vienas kitam sėkmės.
– Pastebite panašumų tarp tų laikų „Montepaschi“ ir Italijos rinktinės žaidimo?
– Taip, panašumų yra. S. Pianigiani nemėgsta statiškumo, jis propaguoja greitą krepšinį. Jis reikalauja, kad žaidėjas nuolat judėtų aikštėje. Negalima net vienos sekundės stovėti vietoje arba žaisti vienas prieš vieną. Reikia nuolat lįsti po krepšiu ir atmesti kamuolį atgal arba žaisti du prieš du, kad be perstojo vyktų judėjimas.
– Norėtumėte turėti tokį komandos draugą kaip Marco Belinelli, kuriam kartais aikštėje egzistuoja tik tritaškio linija ir krepšys?
– Na, jei jis yra komandos lyderis, turi sau leisti daugiau nei kitas žaidėjas. Lyderis negali atlikti du tris metimus per rungtynes, jam reikia pajausti ritmą. Jis gali pramesti penkis kartus iš eilės, bet lemiamu metu patraukti paskui save komandą.
– Ką pavadintumėte talentingiausiu Italijos krepšininku?
– Aš manau, kad talentingiausias yra Danilo Gallinari. Man dažnai tekdavo žaisti prieš jį, jis paliko didelį įspūdį. Tai, jog jo nėra rinktinėje, italams yra didžiulis nuostolis.
– Po krepšiu italai tikrai neturi tokių talentingų žaidėjų. Kaip teisingiausiai išnaudoti lietuvių turimą ūgio persvarą baudos aikštelėje?
– Suprantate, dirbtinai akcentuoti tos ūgio persvaros nereikėtų. Nereikia nieko išsigalvoti. Kaip mums sekasi, taip ir reikia žaisti. Aišku, jei aukštaūgis būna laisvas, reikia jam duoti kamuolį. Bet jei prieš jį dvigubinama gynyba, laužti „per jėgą“ nereikia. Tai būtų statiškas žaidimas vienas prieš tris ar prieš penkis.
– Antrame Europos čempionato etape jūs beveik nerungtyniavote. Treneriai nerimauja, kad trijų dienų pertrauka yra per ilga, o pats ilsitės jau dešimt dienų. Ar būsite pasiruošęs?
– Formą palaikau, treniruojuosi. Aš žaisti tikrai galiu, toks buvo trenerių sprendimas. Naudos gali duoti būdamas ir ant suolo, palaikydamas kitus. O jei būsiu reikalingas aikštėje, esu tam pasiruošęs.
– Žaisdami prieš ispanus, Italijos gynėjai ir puolėjai ne tik atakavo iš toli, bet ir labai aštriai veržėsi po krepšiu. Ką galėtumėte patarti juos dengsiantiems Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjams?
– Reikia padėti vienas kitam. Jei vienas nespėjo, suklydo, reikia keistis dengiamaisiais, eiti į pagalbą, rotuoti. O svarbiausia – noras ir tikėjimas sistema, kurią propaguoja treneris. Reikia, kad ja tikėtų ne 7 ar 8 krepšininkai, o visi, ir tada mes kažką pasieksime.
– Dauguma dabartinės Lietuvos rinktinės žaidėjų nelemtą Atėnų žaidynių pusfinalį stebėjo per televizorių. Kaip manote, galbūt peržiūrėjus jo vaizdo įrašą, krepšininkai į aikštę išeitų nusiteikę dar nuožmiau?
– Ant italų pykti nereikia – tik ant savęs. Manau, jei esame subrendę krepšininkai, ir be to įrašo turime suprasti, kur atvažiavome ir dėl ko žaisime. Aišku, jei kažkam tas įrašas padėtų, kodėl gi ne? O man pačiam jo žiūrėti tikrai nereikia, nes aš ir taip viską prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar.
– Tose rungtynėse per paskutines 3 minutes pelnėte 10 taškų, bet „grąžos“ gavote tris neįtikėtinus tritaškius per rankas. Ar tai buvo skaudžiausias pralaimėjimas?
– Vienas iš skaudžiausių. Aš net neatsimenu, kiek taškų įmečiau, svarbu, kad pralaimėjome...
– Kitą dieną turėjote žaisti dėl olimpinės bronzos su amerikiečiais, bet rankos rimtai kovai turbūt nebekilo?
– Be abejo, nusiteikti buvo sunku. Tas pralaimėjimas mums buvo kaip smūgis plaktuku per galvą. Pusfinalyje mes ir fizinių jėgų labai daug atidavėme, ir emocijų. Jeigu mažajame finale bent priešininkas būtų buvęs silpnesnis, gal kažkas dar būtų pavykę. Bet amerikiečiai tada buvo tikrai stiprūs.
– Tąsyk G. Basile, G. Pozzecco, G. Galanda ir kompanija pataikė du trečdalius mestų tritaškių. Ar gali M. Belinelli, Alessandro Gentile ir Luigi Datome padaryti ką nors panašaus?
– Gali. Norėtųsi, kad visi tai suprastų: ketvirtadienį mes negalime padaryti tokios pat klaidos kaip Atėnuose. Negalėsime nė vienos sekundės taupyti savęs. Tikrai nereikia džiaugtis, kad žaisime su italais, o ne ispanais. Taip gal net pavojingiau. Jei varžovai būtų ispanai, visiems galbūt būtų tik paprasčiau susikaupti.
