Prakirstas Renaldo Seibučio antakis rungtynėse su latviais – turbūt skaudžiausia trauma, kurią Europos pirmenybėse iki šiol patyrė Lietuvos rinktinės atstovai.
Dėl įtrūkusios nedidelės kraujagyslės krūtinėje tam pačiam gynėjui kurį laiką reikėjo keisti sukruvintus marškinėlius, tačiau dėl tokių menkniekių niekas garsiai nedejuoja.
„Jokių rimtesnių traumų nebuvo, tik lengvi sumušimai, nedideli čiurnos pasukimai. Lyginant su ankstesniais metais, šiemet viskas klostosi idealiai“, – džiaugėsi V. Trumpickas.
Su rinktine važinėti į krepšinio čempionatus jis pradėjo 2007-aisiais. Pasak Kauno klinikų gydytojo reabitologo, gal tik pirmos jo kelionės į Europos pirmenybes Ispanijoje metu likimas panašiai tausojo Lietuvos krepšininkus.
Pastaraisiais metais jiems iškildavo kur kas rimtesnių sveikatos problemų. Pernai olimpinės atrankos turnyre dėl skruostikaulio lūžio negalėjo žaisti R. Seibutis, o puolėją Simą Jasaitį sulaikė kelio skausmai. Vėliau jie abu išvyko į Londono olimpines žaidynes, tačiau namie liko stresinį pėdos lūžį patyręs vidurio puolėjas Robertas Javtokas.
Prieš ir per 2011-ųjų Europos čempionatą, vykusį Lietuvoje, rinktinės medikams taip pat reikėjo kaip reikiant paplušėti. Dėl Achilo sausgyslės skausmų likus kelioms dienoms iki pirmenybių nacionalinės komandos stovyklą paliko Darjušas Lavrinovičius, o jo brolis Kšyštofas žaidė kęsdamas nugaros skausmus. R. Javtokas prieš prasidedant čempionatui susižeidė abiejų rankų alkūnes, todėl turėjo vartoti dideles vaistų nuo skausmo dozes.
Vis dėlto didžiausios problemos užklupo kitą vidurio puolėją Marijoną Petravičių. Pirmenybių metu dėl dusulio priepuolių jis buvo išvežtas į ligoninę, kur jam diagnozuota plaučių mikroembolija. Dėl retos ligos krepšininkas vėliau buvo priverstas baigti karjerą.
Net ir 2010 metais, kuomet lietuviai paskutinį kartą žengė ant nugalėtojų pakylos, teko atlaikyti traumų virusą. Smarkiai čiurną pasitempęs R. Javtokas pasaulio čempionate Turkijoje rungtyniavo „prifarširuotas“ vaistų, S. Jasaičio blauzda buvo nusidažiusi juodai nuo stipraus sumušimo.
Nors procedūrinis kambarys Lietuvos rinktinės viešbutyje ir dabar kaip įprastai dirba iki išnaktų, užduotys komandos medicininiam personalui kol kas nebuvo tokios sunkios. Anot V. Trumpicko, skausmą malšinančių vaistų, kurių prireikia ilgas traumų istorijas turintiems žaidėjams, taip pat suvartojama nedaug.
Tuo tarpu problemų dėl kelių ne kartą praeityje turėjęs Linas Kleiza patikino visai apsieinantis be cheminės pagalbos.
„Jokių nuskausminamųjų man nereikia, jaučiuosi kaip 18-metis“, – šypsodamasis patikino puolėjas.
Tiesa, daliai žaidėjų ir rinktinės personalo reikėjo vaistų nuo peršalimo. Kai kuriems „varvėti nosis“ pradėjo dar Graikijoje vykusio Akropolio taurės turnyro metu dėl per stipraus vėdinimo viešbučio kambariuose. Slovėnijoje varginantys simptomai ne iš karto atstojo nuo L. Kleizos, brolių Lavrinovičių, R. Javtoko.
„Visi iš to jau išlipame. Buvo tie virusai užpuolę, daug kas apsirgo, bet mūsų gydytojai – geri, todėl liga ilgai netruko“, – pasakojo L. Kleiza.
