Turbūt nė vienas Lietuvos rinktinės atstovas prieš rungtynes su Bosnija ir Hercegovina rimtai nepasvarstė, jog pirmadienį internete virę aritmetiniai skaičiavimai, kokiu skirtumu pralaimėję lietuviai dar išvengtų kelionės namo, turės rimtą pagrindą.

Matematiko išsilavinimą turintis J. Kazlauskas suskaičiavo lengvai – jo komanda gali nusileisti bosniams ne daugiau nei 9 taškais.

Todėl kai švieslentėje degant skaičiams 71:78, Mirza Teletovičius paleido paskutinį metimą kone iš 10 metrų, kvapą užgniaužė visa arena ir visa Lietuva.

Kamuolys skriejo pro šalį, o Linas Kleiza dar spėjo vienu baudos metimu įtvirtinti išsigelbėjimui prilygstantį pralaimėjimą – 72:78. Tačiau rungtynėms pasibaigus dar ilgai šiurpo ne vieno Lietuvos rinktinės aistruolio oda.

Pirmą rungtynių pusę lietuviai pralaimėjo 30:31, tačiau tikrų pavojaus sirenų „Podmežakla“ arenoje dar nebuvo girdėti. Jos užkaukė po pertraukos, kai iš šešėlio ėmė vaduotis bosnių lyderis M. Teletovičius. 206 cm ūgio snaiperis miklinti ranką pradėjo dar trečiame kėlinyje, kurį užbaigė savo sąskaitoje turėdamas 20 taškų. Bosnijos ir Hercegovinos persvara po 30 min. buvo 57:52.

Baisiausia dar laukė priekyje. Kol L. Kleiza bejėgiškai lakstė paskui savo tiesioginį oponentą, įsismaginęs M. Teletovičius įsūdė dar tris tritaškius, ir po lietuvių kojomis ėmė vertis praraja. 37 min. bosnių pranašumas pasiekė rekordinius 16 taškų.

Blogiausia, jog nepajėgdami sustabdyti M. Teletovičiaus, Lietuvos krepšininkai puolime patys pakriko, darydami vieną klaidą po kitos, mesdami pro šalį vieną metimą po kito.

Lietuvai reikėjo gelbėtojo, bet jo aikštėje tiesiog nebuvo. Vis dėlto savigarbos likučiai pakėlė lietuvius ant kojų.

Jonas Mačiulis nubėgo į kontrataką, Darjušas Lavrinovičius realizavo baudų metimus, Linas Kleiza pataikė tritaškį per varžovo rankas, ir iš besitelkiančio košmaro išsivadavusi Lietuvos rinktinė išvengė liūdno skrydžio į Vilnių.

„Komentaras nebus labai džiugus, nes buvo momentas, kai jau reikėjo susikrauti lagaminus. Gerai, kad atradome savyje jėgų kovai iki galo. Bet atėjo laikas padaryti daug daug išvadų. Vien atsiprašymų nebepakanka, toliau taip žaisti nebegalima.

Labai daug metimų prametėme iš dėkingiausių padėčių, iš po krepšio, nuo baudų metimų linijos. Ar šviežumo trūksta, ar kažko. Situaciją reikia taisyti. Gerai, kad galėsime dieną atsipūsti ir žiūrėti toliau“, – po rungtynių teigė J. Kazlauskas

– Kodėl nepavyko pristabdyti 31 tašką pelniusio M. Teletovičiaus? – pasiteiravome trenerio

– Žinojome, kad užtenka truputį atgniaužti gynybos prieš M. Teletovičių gniaužtus, ir jis pagaus savo ritmą. Taip ir įvyko.

– Kokia jūsų nuomonė apie paskutinę M. Teletovičiaus ataką, kuri nebuvo sustabdyta pražanga?

– Kaip sakė ir jų treneris, norint nugalėti mus 10 taškų, jiems reikėjo rizikuoti. Kalbėkime atvirai: bosniai pataikė ne tik sunkius, bet ir fantastiškus metimus. Tokie metimai labai kirto per smegenis, per psichologiją. Gimdai, gimdai, prameti iš po krepšio, o varžovai paima ir įmeta nuo vidurio. Bet juk mes žinojome, kad taip gali būti, ir išleidome džiną iš butelio.

– Prieš mačą neplanavote leisti į aikštę brolių Lavrinovičių?

– Broliai netiko šiose rungtynėse, nes tuomet žaidimas vyktų pagal logiką kas kam daugiau įmes. Deja, šiandien nesužaidė kai kurie jauni mūsų žaidėjai, ir man reikėjo brolių pagalbos – ją ir gavau.

– Turite omenyje pirmiausia Joną Valančiūną?

– Apie personalijas nekalbėsiu, nes nenoriu dar daugiau įžeisti. Jūs, aišku, galite rašyti, ką norite, bet manęs to neklauskite.

– Suvokimas, kad galima sau leisti ir pralaimėti, neigiamai paveikė komandą?

– Be abejo. Mes turėjome pasakyti komandai, kokia yra situacija, bet žaisti žiūrint į tablo negalima. Reikia kautis dėl pergalės. Kiek bekali į galvą, vis tiek ne visada pavyksta.

– Kaip dabar vertinate visą lietuvių pasirodymą grupės varžybose?

– Manau, mūsų grupė buvo sudėtingiausia. Ir dėl to, jog žaidžiame Balkanuose, ir dėl jų specifinio krepšinio, ir dėl daugelio kitų dalykų. Gerai, kad išėjome iš grupės, išėjome su tašku. Dabar laukia kiti darbai.

– Ar esate patenkintas atmosfera komandos viduje?

– Žinote, kas man keisčiausia? Mūsų komandoje nėra pykčių, bet kažko irgi nėra. Atrodo, kad visi draugiški, visi kalba tas pačias frazes, viskas gerai, bet norėčiau, kad mano žaidėjai būtų užsivedę taip, kaip bosniai, taip veržtųsi pro užtvaras, žaistų tokiais greičiais.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (703)