Lauks „Krepšinio šalis“
„Norime, kad po Europos krepšinio pirmenybių Lietuvos draugų skaičius pasaulyje gerokai padidėtų. Esame sudarę programą, kurios esmė – krepšinio istorijos skleidimas, įvairių šalių krepšiniui neabejingų žmonių bendravimas, draugiškos varžybos. Jau rugpjūčio 20 d. įvyks „Krepšinio šalies“ atidarymas. Ta šalis – tai krepšinio muziejus ir „Žilvino“ pramogų centras. Į atidarymą pakviesti Lietuvos sporto žurnalistai, vyks geriausių Lietuvos krepšininkų pagerbimo ceremonija, įvairių konkursų krepšinio tema nugalėtojų apdovanojimas. Bus surengtas Joniškio krepšinio žvaigždžių ir Lietuvos krepšinio legendų mačas.
Rugpjūčio 31-oji – Latvijos ir Prancūzijos diena. Ryte savivaldybės aikštėje bus iškelta Latvijos vėliava, ir iki pietų muziejų lankys Latvijos sirgaliai. 14 val. bus iškelta Prancūzijos vėliava, ir iki vakaro muziejuje lankysis Prancūzijos sirgaliai. Abiejų šalių sirgaliai jėgas išbandys krepšinio aikštelėje. Rugsėjo 2 d. numatytos Izraelio ir Serbijos, rugsėjo 3 d. – Italijos ir Vokietijos, rugsėjo 4 d. – Lietuvos ir Ispanijos dienos ir t. t. Iki rugsėjo 14-osios Joniškio „Krepšinio šalyje“ bus pagerbtos visos Europos krepšinio pirmenybėse dalyvaujančios šalys, o rugsėjo 15 d. – atrankos varžybų laimėtojos. Tikimės sulaukti Dirko Novickio ir kitų žvaigždžių.
Rugsėjo 6-oji – užsienio šalių krepšinio federacijų atstovų viešnagės diena, 11-oji – krepšinio žurnalistų ir trenerių, 13-oji – sirgalių ir teisėjų, 16-oji – užsienio turistų, 17-oji – kolekcininkų. Na, o rugsėjo 18-oji – krepšinio čempionato uždarymo diena. Bus galima aplankyti muziejų, stebėti sirgalių kovas savivaldybės aikštėje, mažąjį ir didįjį finalus rajono pramogų centruose, kavinėse“, – pasakojo Joniškio krepšinio muziejaus įkūrėjas, Joniškio savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus tarnautojas, visuomeninio sporto klubo „Krepšinio legendos“ prezidentas Leonas Karaliūnas.
Žinia nustebino
Su L. Karaliūnu susipažinome 1985 m. pavasarį, kai dirbau jaunimo laikraštyje. Tada buvo populiaru spaudoje pažymėti profesines dienas. Artėjant melioratorių šventei, išvykome į Joniškį. Kalbinome Melioracijos statybos valdybos darbininkus. Valdybos viršininkas G. Zabarauskas pasiūlė susipažinti su sporto metodininku, Joniškio krepšinio ir futbolo komandų kapitonu Leonu Karaliūnu.
Kitą kartą mūsų keliai susiėjo daugiau kaip po 22 metų, 2007-ųjų rudenį. Sėdi priešais už sportą atsakingas Joniškio savivaldybės tarnautojas L. Karaliūnas, pasakoja apie tradicines šeimų varžybas ir apie tai, kaip atrodys... Joniškio krepšinio muziejus, kurį ketinama atidaryti jau kitąmet. Idėja kilo jau prieš 10 metų, kai nejučiomis pradėjo kauptis praeities liudijimai: krepšininkų medaliai, originalios nuotraukos, laikraščių iškarpos, kiti daiktai.
Jaučiausi taip, lyg kalbėtume ne Joniškyje, o ąžuolyne prie Kauno sporto halės ar Vilniaus „Siemens“ arenoje. Juk ten turėtų būti krepšinio muziejus... Tiesa, kurti Vilniuje krepšinio muziejų bandė senjoras V. Gudelis, bet praradęs patalpas nuleido rankas. Gražių ketinimų turėjo ir Š. Marčiulionis, ir kaunietis A. Kalanta. Ir štai pasiryžo šiaurinio Lietuvos pakraščio gyventojas. Ar pagal jėgas jam ši našta?
L. Karaliūnas ilgai abejoti neleido, rodė būsimo muziejaus patalpas, kurias savivaldybė išnuomojo sporto klubui ilgalaikės panaudos būdu. Patalpos – dar neremontuotos, bet jose jau saugomi vertingi eksponatai: Š. Marčiulionio ir V. Chomičiaus marškinėliai, 52,5 dydžio A. Sabonio bateliai.
Leonas sėdasi prie knygų krūvos ir vieną po kitos užrašinėja. „Pirmąją knygą „Didelės ir mažos krepšinio žvaigždės“ išleidau 2001 m. Tai nelengvas darbas, bet vidutinis vyrų amžius – trumpas, o man – jau per penkiasdešimt, norisi kažką palikti savo kraštui. Knyga „Auksinė žinia Europai 1937 m.“ – jau vienuoliktoji. Ji skirta pirmosios Lietuvos krepšininkų pergalės Europos pirmenybėse 70-mečiui.“
Grįždamas sklaidžiau šią ir kitas dovanotas L. Karaliūno knygas („Prisiminimai apie Joniškio gimnaziją“, „Odinio kamuolio pavilioti“, „Stipriausi Lietuvos vyrai“, „Krepšinio treneris Antanas Sireika“), ir abejonės dėl krepšinio muziejaus blėso.
Netrukus per televiziją pamačiau teatralizuotą Lietuvos krepšininkų pergalės 70-mečio minėjimą Joniškio geležinkelio stotyje. 1937 m. joniškiečiai pirmieji pasitiko iš Rygos su pergale ir Latvijos prezidento K. Ulmanio sidabro lėkšte į Kauną grįžtančius Europos meistrus. 2007-aisiais Europos čempionus vaidino L. Karaliūno sūnaus Liutauro treniruojami „Žiemgalių ainių“ krepšininkai. Išlipę iš traukinio, jie rodė žiūrovams sidabro lėkštę, pasiskolintą iš Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus. 2003 m. Europos čempionų treneris A. Sireika prie geležinkelio stoties sienos atidengė atminimo lentą.
Lūkesčiai – viršyti
Dalyvauti atidarant Joniškio krepšinio muziejų negalėjau. Paskui Leonas pasakojo: „Juostelę perkirpo 2003 m. Europos krepšinio čempionai A. Sireika, S. Štombergas, D. Slanina, dukart pasaulio, keturiskart Europos ir olimpinis čempionas M. Paulauskas. Vyko Joniškio ir Lietuvos krepšinio žvaigždžių rungtynės. Specialiai šiam įvykiui buvo nukalta moneta.“
2010 m. rugsėjo 11 d. Kauno sporto halėje vyko Lietuvos sporto veteranų asociacijos „Penki žiedai“ šventė. Prie įėjimo savo knygas pardavinėjo L. Karaliūnas. Būdamas Lietuvos krepšinio Mekoje, jis kvietė sporto veteranus atvykti į vienintelį šalyje krepšinio muziejų, esantį... Joniškyje. Tai atrodė paradoksaliai, kai kurie žmonės klausėsi su nepasitikėjimu, bet kai jų rankose atsidurdavo spalvingas muziejaus bukletas, veidai giedrėdavo.
Joniškyje lankiausi prieš mėnesį. Leonas į sutartą vietą atėjo sekundės tikslumu: „Geru laiku atvykai. Prie muziejaus laukia žemaičiai.“
Įsiliejau į Kretingos r. Salantų gimnazijos pedagogų būrį. Įėjimas – nemokamas, Leonas kiekvienam įteikė lankytojo kortelę. Man teko 3138 numeris. „Trystūkstantasis lankytojas buvo Šiaulių vyskupas E. Bartulis, – pasakojo L. Karaliūnas. – Turėjome svečių iš JAV, Australijos, Kanados, Anglijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Lenkijos, Estijos, Latvijos. Čia lankėsi LTOK prezidentas A. Poviliūnas, „FIBA Europe“ generalinis sekretorius N. Zanolinas.“
Įėjus į pirmą iš trijų muziejaus patalpų akys apraibo. Aplink ant visų sienų trimis keturiomis eilėmis sukabinta daugybė 90 metų Lietuvos, Europos ir, žinoma, Joniškio krepšinio istoriją atspindinčių nuotraukų, garsių krepšininkų ir krepšininkių aprangos, avalynės, gairelių; žemiau sustatytos taurės, prizai, statulėlės, bareljefai. Salės viduryje ant didelio apskrito stalo išdėlioti medaliai, asmeniniai daiktai su autografais, senos ir naujos knygos apie krepšinį, atvirukai, suvenyrai. Nepamirštas ir kurčiųjų krepšinis.
Daugelis nuotraukų matytos knygose, spaudoje, internete, bet čia jos daug kartų padidintos, tarsi paveikslais virtusios. Įspūdis – stiprus, ir kiekvienas jį išsako savais žodžiais. Pavyzdžiui, šiaulietė krepšininkų Javtokų mama yra sakiusi, kad čia tvyro labai gera aura.
Didžiulis krepšinio kamuolio piešinys slepia įėjimą į kitą salę. Įžengus apstulbina nuotrauka-paveikslas per visą sieną. Tai džiūgaujančios mūsų vyrų krepšinio rinktinės, pernai Turkijoje iškovojusios pasaulio čempionatą bronzą, atvaizdas. Nuotrauka padidinta tiek, kad žmonės atrodytų natūralaus ūgio – jautiesi taip, tarsi pats dalyvautum šventėje. Visa kita primena pirmą salę, tik eksponatai – kiti.
Trečioji patalpa visiškai nepanaši į kitas. Sieną puošia didžiulis stendas su trijų metrų aukščio geriausių pastarųjų metų krepšininkų nuotraukomis. Ant jų ar greta galima pasirašyti. Kai kurie autografai palikti palubėje, nors kopėčių čia nematyti. „Vaikiai turbūt pasirašinėja atsistoję vieni kitiems ant pečių“, – spėliojo salantiškiai.
Kiekvienam eksponatui – sava istorija
Apie muziejaus eksponatus L. Karaliūnas galėtų pasakoti daug. Štai Europos krepšinio žvaigždės M. Paulausko penktuoju numeriu pažymėti marškinėliai, kuriuos vilkėjo atstovaudamas „Žalgiriui“. O štai gairelė, kurią jam, kaip SSRS rinktinės kapitonui, 1972 m. prieš finalines Miuncheno olimpiados rungtynes įteikė amerikiečių ekipos kapitonas D. Kolinsas.
Tada Sovietų Sąjungos rinktinė įveikė amerikiečius. Lemiamus taškus pelnė a. a. A. Belovas. Šalia išraiškingos jo nuotraukos – džinsinė kepuraitė, su kuria Aleksandras, vykdamas į varžybas, nesiskirdavo niekada. Ją muziejui padovanojo A. Belovo žmona A. Ovčinikova, SSRS moterų krepšinio rinktinėje žaidusi kartu su mūsų dukart olimpine čempione A. Rupšiene.
L. Karaliūnas salantiškiams pasakojo, kad sunkiu gyvenimo etapu krepšinio legenda M. Paulauskas buvo pakviestas treniruoti Joniškio krepšininkus.
1995-aisiais Kauno sporto halėje 50 metų jubiliejaus proga Leonas su Joniškio krepšinio gerbėjais surengė jam gražią šventę. Pavyko rasti kalbą su verslininkais ir padaryti Modestui staigmeną – po sveikinimo kalbų į halę įriedėjo jam skirtas naujutėlis automobilis „Ford Scorpio“.
Daug mena 1937 m. lietuvių laimėta Latvijos prezidento K. Ulmanio sidabro lėkštės kopija. Salantiškiai blizgančiomis akimis klausėsi Leono pasakojimo apie nesusipratimą, kuris kilo dėl to, kad apsvaigę nuo pergalės mūsiškiai tvirtai nesutarė, kuris išeidamas iš viešbučio paims lėkštę. Susizgribus stotyje, rinktinės atstovas strimgalviais lėkė į viešbutį, kur rado Latvijos krepšininkus bandančius išplėšti lėkštę iš viešbučio darbuotojo rankų. Tačiau tas žmogus buvo principingas ir prizą grąžino lietuviams. Dėl to vos nepašlijo Lietuvos ir Latvijos diplomatiniai santykiai. Visgi kai oficiozas „Lietuvos aidas“ išgyrė Europos čempionatą puikiai surengusius latvius, viskas nurimo.
Kieno didžiausi batai?
Ir vėl norisi grįžti prie eksponatų. Lankytojus domina aukštaūgių reikmenys. Iš A. Sabonio marškinėlių vidutinio ūgio moteriškei išeitų suknelė, iš trumpikių – sijonas, vis dėlto Arvydo krepšinio batai – ne patys didžiausi. Taip pat eksponuojami 52,5 dydžio E. Žukausko, kito buvusio žalgiriečio ukrainiečio G. Chižniako 53 dydžio batai. Vienoje nuotraukoje matyti aukščiausias pokario laikų kazachų krepšininkas U. Achtajevas (232 cm), kovojantis su lietuviais. S. Stonkui, A. Lauritėnui, oi, nelengva būdavo, nes U. Achtajevas buvo ne tik aukštas, bet ir stambių kaulų.
Dėmesį traukia 1926 m. išleista S. Dariaus knygelė „Basketbolo žaidimas. Oficialės basketbolo taisyklės“... Krepšinio kamuolys su autentiškais 2003 m. Europos čempionų ir jų trenerio A. Sireikos autografais... Sutratintas sirgalių sirgaliaus Sėklos būgnas... V. Chomičiaus pasaulio, Europos, Seulo olimpinių žaidynių aukso medaliai, piršto atspaudas... Velionės V. Tuomaitės medaliai... Netgi, sakyčiau, labai egzotiškas eksponatas – Kinijos milžino (236 cm) Jao Mingo reklamuojami prezervatyvai, kurie Pekino olimpiados metu nemokamai buvo dalijami žiūrovams...
Leonas atkreipia dėmesį į pilkokus medalius su kūju ir pjautuvu. Sunku patikėti, kad prieš ketvirtį amžiaus dėl šių neišvaizdžių medalių vyko didieji „Žalgirio“ ir CSKA mūšiai, pavadinti aukso karštlige.
Ateitis – rėmėjų rankose
Salantų pedagogai domėjosi, kiek kas kainavo, kas finansavo, kas atliko darbus... L. Karaliūnui tai – sunkiausi klausimai. Darbo valandų jis neskaičiavo, bet tiksliai žino, kad muziejaus skola už šildymą siekia 5 000 Lt. Iki Naujųjų metų ji padidės daugiau nei dvigubai. „Tikiuosi geranoriškos, abipusiškai naudingos sutarties su Joniškio savivaldybės taryba ir administracija“, – sako Leonas.
Muziejus galėtų plėstis, tam neprieštarautų pramogų centro savininkai, nes laisvų patalpų yra. O idėjų L. Karaliūnui nestinga. Tačiau muziejaus ateitis priklausys nuo to, kiek paaukos rėmėjai. Gerai uždirbantys krepšininkai ir valstybė taip pat galėtų paremti vienintelį šalies krepšinio muziejų, į kurį negėda pakviesti ir aukštus svečius. Visgi kol kas tik K. Kemzūra, A. Sireika, R. Šiškauskas muziejui yra skyrę po keletą tūkstančių litų.