Pats lenktynininkas, vos įžengęs į Vilniaus oro uosto fojė, prasitarė, kad jo nuotykiai dar nesibaigė, mat pusė jo bagažo – pasimetė. Kaip teigė lenktynininkas, dalis daiktų pradingo Vokietijoje, o kitos dalies Vilniaus oro uoste vėl nesulaukė.
Vis dėlto, L. Kancius nestokojo geros nuotaikos bei teigė besidžiaugiantis vėl galėdamas būti Lietuvoje. Lietuvis neslėpė, kad kelionė atgal bene labiau išvargino nei pats Dakaras, tačiau jau pasiekęs gimtinę labiausiai pasiilgo šeimos ir lietuviško maisto.
Paklaustas, kaip vertina Dakarą, kai jis jau pasibaigė, L. Kancius dalijosi, jog jam asmeniškai Dakaras ne tik neprailgo, bet ir nebuvo sunkus. Tiesa, lenktynininkas pripažino, kad bendro rezultato norėjosi geresnio, tačiau apžvelgęs kiekvienos dienos kovą greičio ruožuose, ja lietuvis džiaugėsi.
„Bendrą rezultatą norėjosi pagerinti, norėjosi, o ir tikėjausi, kad jis bus geresnis, bet pažiūrėjus į kasdienę kovą – labai ja džiaugiuosi. Ji buvo kone lygi su lyderiais, todėl jei ne smulkios techninės bėdos, manau, kad laisvai galėjom atsivežti prizinę vietą“, – sakė L. Kancius pabrėždamas, kad lyginant su kitais, šis Dakaras jam buvo lengvesnis.
Tiesa, lenktynininkas neslėpė, kad Dakare buvo ir sunkumų, o jie dažniausiai buvo psichologiniai.
„Sunkiausia buvo psichologiškai. Kai nutinka didelė bėda ir dėl to tenka kristi į rikiuotės galą, sunkiausia vėl save motyvuoti ir prisiversti judėti tolyn. Važiavimo prasme, be jokios abejonės, sunkiausia buvo įveikti kopas dėl kurių atsirasdavo pykinimas. Sunkiausia dalis – kopos ir sunkiausia konkuruoti su Pietų amerikiečiais kopose“, – pasakojo lenktynininkas.
L. Kancius teigė, kad viso Dakaro metu džiugino ir lietuvių palaikymas. Tiek tų, kurie kopas puošė didžiule trispalve, tiek ir tų, kurie palaikymo žodžius siuntė nuotoliu. Lietuvis prisiminė, kad pirmajame greičio ruože, pamatęs didžiulę trispalvę vidury dykumos, jis net padarė nedidelę klaidą.
„Važiuojant dykuma pamačiau didžiulę kopą, o ant tos kopos – lietuviška trispalvė. Ji taip ryškiai „švietė“ iš toli. Pamatęs tokį vaizdą negalėjau nepadėkoti, todėl pakėliau sirgaliams ranką ir ištraukiau keturračio užgesinimo raktą. Tačiau čia nieko tokio, dėl to praradau vos kelias sekundes, viskas buvo gerai“, – prisiminimais dalijosi L. Kancius.
Nors L. Kancius iš Dakaro parsivežė du medalius už laimėtus greičio ruožus, jau Vilniaus oro uoste jis buvo apdovanotas dar vienu. Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentė Giedrė Leskauskienė L. Kanciui įteikė auksinį medalį už Lietuvos vardo garsinimą.
