Šių metų Dakare sportininko šalmą į turisto kepurę iškeitęs Antanas Juknevičius stengiasi pateikti kuo daugiau įdomių vaizdų iš greičio ruožų bei kasdienio gyvenimo būnant Saudo Arabijoje.
Ketvirtadienį buvo duotas startas pirmajai maratono dienai, kuomet dalyviams draudžiama suteikti techninę pagalbą, o greičio ruožų metu lenktynininkus nepaliaujamai lydi kopos. Tad ką daryti, kad tokius vaizdus pavyktų ne tik pamatyti, bet ir užfiksuoti? Antano Juknevičiaus atsakymas labai paprastas – nakvoti dykumoje.
Tiesa, tai padaryti, gali būti ne taip jau ir lengva, kaip gali pasirodyti, mat ten, jau 16:54 val. leidžiasi saulė, o 18 val. vyrauja aklina tamsa.
Galima tik įsivaizduoti, kaip neiko nematant Dakaro gerbėjams tenka statytis palapines, gamintis valgyti vėjui barstant smėlį bei judėti, kai jokio kelio aplink nė su žiburiu nerasi.
A. Juknevičius pasidalijo vaizdais, kaip komandai šiąnakt panorus vakare pasiekti Omano sieną, teko kapstytis smėlyje, traukti užklimpusius visureigius bei spręsti kasdienes užduotis, kurios tampa sunkesnės vien dėl to, kad jas tenka spręsti dykumoje.
