„Jau reikia rizikuoti, kitaip nežinau... Kol kas nerizikuoju per tuos akmenis, nenoriu pramušti tų ratų, kaip sakoma, prarasti tas dvi gyvybes, bet žiūriu, kiti stipriai spaudžia.
Reikia susiimti“, – nusivylęs kalbėjo 22-ejų Dakaro naujokas.
„Atrodo, viskas gerai, laikome poziciją, pirmas Dakaras, nereiktų perlipti per save, tiesiog – važiuoti, ir viskas bus gerai.
Mano tikslas pirmame Dakare – finišuoti, kitu atveju pradėjus spausti pasipils klaidos, atsiras įtampa ir dar žiūrėk, nebaigsi Dakaro.
Aišku, galima pakovoti dėl pozicijų, vakare dar pasitarsime – arba maksimaliai spausiu kiek galima, arba laikysime poziciją.
Bet jei spausiu, nežinau, ar finišą pasieksiu“, – kalbėjo R. Basiuška.
Dulkės maišėsi ypač tiems, kuriems teko startuoti kartu su sunkvežimiais.
Mat nemaža dalis greičio ruožo driekėsi slėniais ir siaurais kanjonais. O ten pravažiavus sunkvežimiui kurį laiką tiesiog neįmanoma važiuoti – visiškai nieko nesimato.
Su šia problema susidūrė ir jaunasis tauragiškis.
„Nors atrodė, kad greičio ruožas sąlyginai trumpas, mes šiandien startavome prieš pat sunkvežimius. Kai jie pasiveja ir pralenkia, tiesiog bent minutę iš viso nieko nesimato – turi stoti ir kokią minutę laukti, kad matytųsi nors kažkas,“ – finišavęs sakė Rokas Baciuška.
Sunkvežimiams Dakare leidžiama išvystyti maksimalų 140 km/h greitį, o tuo metu T4 klasės bagiams – tik 125 km/h. Dėl to greitesnėse vietose sunkvežimiai paprasčiausiai pralenkia bagius ir paskui save palieka didžiulį dulkių šleifą, kuris tampa neįveikiama kliūtimi paskui važiuojantiems.
Kadangi šis greičio ruožas buvo ne plynėse, o slėniuose, dulkės laikėsi daug ilgiau, todėl ir laiko gaišti teko daugiau.
Tie, kurie startavo pirmieji, truputį anksčiau, galėjo lėkti, jų sunkvežimiai nepavijo. Labiau sekėsi ir tiems, kurie startavo šiek tiek vėliau – kartu su lėtesniais sunkvežimiais – jie sąlyginai buvo mažesnė kliūtis, nes tiesiog lėčiau važiavo.
Trečiadienį Dakare bus surengtas dešimtasis greičio ruožas, o iki lenktynių finišo lieka tik trys dienos.
