„Turėjome tikrai šaunią dešimtojo Dakaro pradžią, turėjome gerą finišavimų įrašą. Bet panašu, kad šiame Dakare pabloginsime savo reitingą. Turiu pasakyti, kad turėsime pasitraukti iš šio Dakaro, kad ir kaip bebūtų gaila, kad ir kiek daug tam ruošėmės“, – bendraudamas su savo gerbėjais po to, kai prabėgus kelioms valandoms nuo avarijos pasiekė bivaką Rijade, kalbėjo B. Vanagas.
Į Rijadą visa komanda keliavo ir dėl to, kad prireikė medikų patikros Filipei Palmeiro, šturmanui, kuriam skaudėjo nugarą. Medikai patikrino sportininką ir šis kelionei namo pasiruošęs, o pačiam B. Vanagui, sakė jis, raminamųjų neprireikė.
„Mano aplinka buvo mažiau rami nei aš. Šiandien mano mamos gimtadienis ir dešimt metų aš jos negaliu pasveikinti. Tai šiandien ji manęs klausė, ar už tokius vaizdus pinigų niekas nemoka“, – šypsojosi lenktynininkas.
Sportininkas akcentavo, kad jo tikslas – siekti rezultato, o ne pravažiuoti Dakaro ralį. Tad galimybės susiremontuoti bolidą ir startuoti po poilsio dienos jis nė nesvarstė. Pasak B. Vanago, tai – jau nebe sportas.
„Kalbėdamasis su partneriais aš visada pabrėžiu, kad mes galime padaryti didelius dalykus, bet tuo pačiu ir tai, kad mes galime nefinišuoti“, – sakė jis.
Vaizdai, verti filmo siužeto
Pasak sportininko, diena buvo greita – tokia ir turėjo būti, mat Dakare yra tradicija, jog ilgiausi greičio ruožai visuomet organizuojami taip, kad juos įveikti reikėtų dideliu greičiu. Pasekmė, anot B. Vanago, tokia, kad dužo nemažai automobilių.
„Kas atsitiko pas mus? Iš sraigtasparnio skrydžio ar žmonių, kurie buvo trasoje, akimis, vaizdas buvo labai geras, vertas filmo siužetų. Blogoji dalis, kad tai buvo realybė, kurioje buvome mes su Filipe. Ir tai sustabdė mūsų Dakaro kelionę“, – vaizdžiai lygino sportininkas.
Šiurpi avarija, kurią, matyt, pamatė visas pasaulis, įvyko 24-ajame ketvirtos dienos greičio ruožo kilometre. Po skrydžio grįždamas į bivaką sportininkas drauge su šturmanu analizavo vaizdo medžiagą, iš kurios paaiškėjo nemažai detalių.
„Man buvo duota informacija, kad už pusės kilometro, arba 500 metrų, bus tam tikri dalykai. O realiai buvo už mažiau nei 200 metrų. Ir prie tokio didelio greičio nesuspėjau gauti tos informacijos. Ir ten, kur turėjome sukti, mes nepasukome. O tiesiai, natūralu, kelias ne pagal kelio knygą, ir jis nėra aprašytas. Tad nuo tam tikro momento tiesiog tampi keleiviu, – kalbėjo B. Vanagas. – Apmaudu, bet suprantu, kad nieko nepakeis, kad ir ką sakyčiau ar galvočiau. Išmoksime daugiau pamokų, bet atvažiavome mes tikrai ne to. Šį Dakarą aš mačiau kaip gerą, bet situacija buvo kitokia.“
Paklaustas, ar kelio knygoje buvo pažymėta, kad yra kažkokių griovių, B. Vanagas sakė, kad šios informacijos joje nebuvo.
B. Vanagas sakė, jog su F. Palmeiro analizavo, kas nutiko, nagrinėjo vietą, kurioje patyrė avariją. Anot sportininko, galima sakyti, kad jie nepasuko į dešinę ir ta vieta, kur sudužo jų automobilis, yra už 20-30 metrų, o tai jau nėra organizatorių kaltė.
„Bet jeigu būčiau atvažiavęs panašiu greičiu ir pasukęs, bijau, kad padėtis būtų buvusi labai panaši. Ir toje vietoje nebuvo nei vieno šauktuko. Kol mes ten stovėjome, gal 20 dalyvių vos nenurašė savo automobilių. Ir tai turint galvoje, kad olandų žurnalistų paprašėme užstatyti tas vėžes. Be to, nebuvome pirmieji, kurie ten nuvažiavome, nes startavome ne pirmi, jau buvo panašių nelaimėlių. Paskaičiavau, kad nuo tos vietos, kur pakilome, iki kur nusileidome yra apie 65 metrus. Tai 65 etrus automobilis vertėsi salto“, – sakė lenktynininkas.
Jis pabrėžė, kad komanda mato neatitikimų kelio knygoje, tačiau kaltų ieškoti nesirengia, tik nori žinoti priežastis, kodėl šis Dakaro ralis pasibaigė būtent taip, kaip nutiko klaida ir kas ją lėmė.
Remonto kaina perkops 100 tūkst. eurų
Sportininkas pasakojo, kad atvažiuojant iki lemtingos išgraužos automobilio greitis siekė 150 km/val. Kai suprato, kad laukia bėda, jis dar spėjo nuspausti stabdžius ir sumažinti greitį iki 123 km/val. pagal GPS įrangą.
„O tuomet automobilis vertėsi ir buvo keli salto. Užpakalinė dalis į viršų buvo mestelėta todėl, kad tramplinas buvo iš tų, kurie kerta ne tik per priekinius, bet ir per galinius ratus. Galbūt, jei būtume ten įvažiavę kokių 70 km/val. greičiu, dar būtume kažkaip išvairavę, bet toks greitis, koks buvo, buvo gerokai per daug. Kitas smūgis buvo per automobilio nosį, o tada prasidėjo suktukas – daryk, ką nori“, – detalėmis dalinosi „Toyota Gazoo Racing Baltics“ pilotas.
Paklaustas, ar būtų kas nors pasikeitę, jeigu būtų ne spaudęs stabdžius, o greitėjęs, B. Vanagas tik purtė galvą. Anot jo, būtų tiesiog aukščiau pakilęs ir, greičiausiai, labiau nukentėjęs.
„Ir, tiesą pasakius, atrodo, kad mums dar pasisekė, nes automobilis stipriai pažeistas, bet panašu, kad jo rėmas išlikęs sveikas. Taip, priekis, galas pažeistas, bet ta rėminė konstrukcija, kuri yra vienalytė, ji nepaliesta. Stebuklingai sveikas ir stogas, ir šonai. Tad tai yra visiškai remontuojama ir pakankamai greitai. Tik piniginės išraiškos klausimų dar nesiimu spręsti, nes esame stipriai nukraujavę po bolido konversijos į T1+. Tikriausiai bus daugiau nei 100 ttūkst. eurų“, – svarstė pilotas.
Visgi po avarijos pavyko automobilį užvesti, o atvažiavę technikai atsivežė atsarginių dalių, pakeitė sulaužytas pakaboje ir pastatė bolidą ant keturių ratų, kad šis galėtų pasiekti bivaką prikabintas prie sunkvežimio.
Bolidas – į uostą, komanda – namo
Priėmusi sprendimą grįžti į namus, komanda suderino su Dakaro ralio organizatoriais, kad bolidas po nakvynės Rijade ryte bus nutemptas į Džedos uostą, iš kur keliaus į Lietuvą. Tiesa, iki Džedos reikės įveikti apie 1000 kilometrų.
B. Vanagas pasakojo, kad jau tarėsi su muitinės tarpininkais, kurie pasirūpins, kad automobilis būtų išsiųstas į Lietuvą. Tuo pasirūpins dalis komandos, kuri į namus išskris vėliausiai sausio 7 dieną.
Kita dalis komandos ieškosi lėktuvo bilietų, kad galėtų dar šiąnakt išskristi namų link. Į Lietuvą norima skristi per Dubajų.
