„Deja, nutinka kartais taip, kad ir kaip norėtumei, problemos išspręsti negali“, – prabėgus kuriam laikui po organizatorių išplatintos žinios, kad L. Kancius turi techninių problemų ir netgi jei išsikapstys iš smėlio, lenktynės jam baigtos, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje dalinosi sportininkas.
Paaiškėjo, kad lūžo priekinės pakabos dalis, o šios detalės su savimi sportininkas nei turėjo, nei būtų galėjęs ją gavęs pakeisti tiesiog dykumoje.
Tokia žinutė pribloškė gerbėjus, iki paskutinio tikėjusius, kad sportininkas dar gali susiremontuoti keturratį ir grįžti į greičio ruožą. Deja, sraigtasparniu jo technika buvo išgabenta į neutralizacijos zoną, o iš ten – į bivaką. Ir nors tarsi piktas pokštas pasirodė žinia, esą L. Kancius finišavo, tai viso labo buvo įrangos klaida.
Vylėsi kovoti dėl aukščiausių vietų
„Išsikėlėm tikslą bandyti kovoti dėl aukščiausių rezultatų su komanda ir visus metus tam dirbome ir ruošėmės, – pasakojo į bivaką sugrįžęs L. Kancius. – Tikėjome, kad galime kažką pasiekti, tą parodė ir pirmos trys dienos, kad galime kovoti, kad aš galiu kovoti dėl aukščiausių tikslų.“
Anot jo, puikiai sekėsi ir šiandien iki gedimo. Tačiau įveikus apie 100 kilometrų kopose lūžo stebulė ir susitvarkyti šio gedimo nebuvo įmanoma. Kadangi ryšio nebuvo, teko L. Kanciui teko kreiptis į organizatorius ir prašyti, kad būtų suteikta pagalba.
„Džiugu bent tiek, kad gedimas įvyko ten, kur nebuvo greičio, tai daugiau jokių pasekmių nebuvo nei man, nei keturračiui. O ką darysiu toliau, atvirai pasakius, nežinau. Dabar nesprendžiu, nes pagrindinis tikslas buvo kovoti dėl kažko aukštesnio, o važiuoti tam, kad važiuočiau... Nežinau, dar reikia pagalvoti“, – sakė L. Kancius.
Ima tai, kas lūžta dažniausiai
Aidas Bubinas, lenktynininkas, „Specialist Racing Team“ komandos narys, eismo ekspertas, įveikęs ne vienas lenktynes ant motociklo, taip pat mokantis būsimus sportininkus šturmanavimo paslapčių, kalbėjo, kad keturračiai ir motociklai yra ne tas pats, kas automobiliai, tad atsarginių detalių, kurių galimai prireiks trasoje po gedimo, vežamasi labai ribotai. Ir dažniausiai pasirinkimą lemia anksčiau turėta patirtis.
Pavyzdžiui, jis pamena vieną Dakaro ralį, kai sportininkams buvo išduodamas tik vienas GPS pagrindu veikiantis navigavimo prietaisas. Vienam sportininkui šis sugedo, vargais negalais paklaidžiojęs jis pasiekė finišą, o kitąmet daugelis lenktynininkų prie starto stovėjo jau turėdami du analogiškus įrenginius, kad sugedus vienam, veiktų kitas.
„Jei tau vienose varžybose kažkas sulūžo, ta kitąkart tu pasiimsi tą daiktą. Tačiau negali motociklo ar keturračio apkarstyti taip, kad susirinktum antrą. Tai imi detales, kurios tikėtina, kad suges: saugiklių, laido gabaliukų, jei kažkas prasitrintų, kad galėtumei susijungti, grandinę, rankenėles, stabdžių, sankabos, pavarų perjungimo kojelę. Ir, žinoma, 90 proc. gedimų gali susiremontuoti su armuota lipnia juosta ir plastikiniais užtraukėjais – jų atsarga visada irgi yra“, – kalbėjo A. Bubinas.
Tai priežastis, kodėl rimtesni gedimai gali reikšti varžybų pabaigą. Pavyzdžiui, Arūnas Gelažninkas, grįžęs po trečiojo greičio ruožo, minėjo, kad kelissyk trenkėsi į akmenis ir reikės pasitikrinti, ar ratai nesulinkę. Net toks, atrodytų, paprastas gedimas galėtų nulemti varžybų baigtį. A. Bubinas pasakojo, kad viskas priklauso nuo smūgio, kartais tą patį įlenkimą galima išlyginti daužant akmeniu ir tikrinant, ar telpa ratas tarp šakių, taip pat ieškoti kitų būdų išlyginti ratui, mat antro, atsarginio, neįmanoma vežtis nei ant motociklo, nei ant keturračio.
„Dažniausiai naudojies kitų, didesnių transporto priemonių paslaugomis, tų ekipažų, kurie sustoja, kurie važiuoja nesivaržydami. Nes, aišku, lyderiai nestos matydami, kad tau pačiam nereikia pagalbos, bet tie, kurie važiuoja gale, be problemų sustoja ir padeda, nes šiaip ar taip jis jau atsilieka ir jam keliolikos minučių sustojimas nieko nelems. Jis važiuoja nuotykiui, o ne rezultatui“, – aiškino A. Bubinas.
Norint varžytis – scenarijus vienintelis
Pats blogiausias dalykas, anot „Specialist Racing team“ komandos atstovo, kai nutinka nestandartinis gedimas. Pavyzdžiui, jei lūžtų sankabos ar stabdžių rankenėlė, kiekvienas motociklininkas turi atsarginę. Bet, svarstė jis, situacija būtų visai kitokia, jei, pavyzdžiui, lūžtų automobilio vairas, tokiu atveju nei kolegų, nei konkurentų pagalbos sunkvežimiai šių detalių gali neturėti.
„Čia tas pats. Laisvydui Kanciui lūžo detalė – stebulė – kurios niekas neturi. O jeigu ir turėtų, greičiausiai pasikeitimui reikėtų įrankių, didesnių nei turi raktų, ir panašiai. Juk su savimi nesiveži visų įvairaus dydžio raktų, nes jie sveria, o kiekvienas papildomas kilogramas apkrauna tavo lenktyninę techniką“, – aiškino A. Bubinas.
Kaip aiškino A. Bubinas, galimų variantų, kaip klostysis pažangiausio Lietuvos keturratininko likimas, nėra itin daug. Kitaip tariant, jeigu L. Kancius norėtų tęsti Dakaro ralį ir kaupti patirtį, net ir skubėdamas pasitaisyti techniką, jis galėtų sugrįžti į greičio ruožus tik po poilsio dienos, į antrąją Dakaro ralio pusę. Tą nurodo Dakaro ralio taisyklės.
Pats L. Kancius pasakojo, kad tęsti varžybas galėtų ir jau ketvirtajame greičio ruože, tačiau svarbu spėti pasitaisyti keturratį ir susitaikyti su skirta milžiniška, beveik 17 valandų, laiko bauda. Tačiau, kaip skelbė portalas 15min, keturratininkas nusprendė važiuoti namo ir Dakaro ralio nebetęsti. Pasak jo, toks sprendimas priimtas, mat planas buvo važiuoti dėl aukščiausių pozicijų.
