Taip gimė „Lietuvių lėktuvo“ (užsakomojo skrydžio) idėja, kurią įgyvendino Benedikto Vanago komanda. Šiuo lėktuvu į Saudo Arabiją išskrido ir vienintelė nepriklausoma Lietuvos Dakaro ralio media komanda „iGo2Dakar“.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis
Bet tai – toli gražu dar ne visi „amerikietiški kalneliai“, kuriuos teko peršokti „iGo2Dakar“ komandai pakeliui į Džidą, kurioje sausio 3 d. startavo pirmasis Dakaro greičio ruožas. Patekti į „Lietuvių lėktuvą“ nebuvo taip paprasta, buvo priimami tik nesergantys koronavirusu. Be to, pagal Dakaro ralio organizatorių A.S.O. nustatytą prevencinę tvarką, kiekvienas Dakaro dalyvis privalėjo prieš skrydį atlikti COVID-19 testą. Jo atsakymas galiojo tik tris paras. Taigi, nuvykę į Saudo Arabiją, po dviejų parų saviizoliacijos testą dalyviai privalėjo kartoti. Ir tik gavę pakartotinį neigiamą atsakymą buvo įleidžiami į uždarą Dakaro „burbulą“.
Deja, dar Vilniuje „iGo2Dakar“ komandos laukė pirmieji išbandymai – projekto įkūrėjas Mindaugas Plukys, jau kelios dienos jutęs lengvus peršalimo simptomus, sulaukė teigiamo atsakymo. Medikai nukirto kaip kirviu – į Saudo Arabiją Mindaugas keliauti negali. Kadangi projektas „iGo2Dakar“ yra iš anksto sustyguojamas kaip Stradivarijaus smuikas ir visi darbai bei užduotys pasiskirstomos iš anksto (kas vairuos, kas filmuos, fotografuos, kas rengs tiesiogines transliacijas į Lietuvą, kurs „Instagram“ istorijas), „iGo2Dakar“ komandos nariai net pritūpė iš netikėtumo, staiga netekę savo idėjinio vadovo. Tačiau tik trumpam. Juk visi komandos nariai – profesionalai.
Tad jau į penktą Dakarą susiruošusiam fotografui Andriui Lauciui ir į savo antrą Dakarą vykusiam filmuotojui Mantui Vilimui teko tiesiog sukeisti prioritetus. Nutarta, kad Mindaugas Plukys, kiek tik leis sveikata, talkins „iGo2Dakar“ komandai iš Vilniaus, seks aktualiausią informaciją (juk internetas Lietuvoje žymiai greitesnis), o Andrius su Mantu laikysis užsibrėžto plano: skirti daug dėmesio Dakaro lietuviams ir kalbinti klasių lyderius, pasaulinio lygio atletus.
„Jei iki šiol visus keturis Dakarus automobilyje praleisdavau žiūrėdamas į kompiuterio ekraną, redaguodamas nuotraukas arba miegodamas, tai šis, penktasis mano Dakaras buvo visiškai kitoks. Teko daug vairuoti, galvoti apie navigaciją, todėl reikėjo daug ką pasverti, apgalvoti, kaip greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Nors lengva nebuvo, šį Dakarą man primins ir vairavimo malonumas, nes tripinimas, nuolatinis judėjimas, yra nuostabi būsena, neatsiejama nuo Dakaro“, – atviravo Andrius Laucius.
Miegojo po 4 valandas
Kuo sunkiau, tuo geriau. Šis posakis galioja ne tik Dakaro pankams, bet ir „iGo2Dakar“ komandai. Netikėtai užklupę sunkumai tik sustiprino komandos dvasią. Todėl darbas nesustojo nė akimirkai. Kol vienas komandos narys vairuodavo Odisėjų, kiti redaguodavo nuotraukas ir montuodavo filmuotą medžiagą, rašydavo straipsnius. Tokio intensyvaus Dakaro dar nebuvo. Juk Lietuvai, iki Vaidoto Žalos pasitraukimo dėl techninių problemų, atstovavo net septynios komandos. Kaip suspėti visas jas apibėgti ir visus pakalbinti? Pasirodo, „iGo2Dakar“ vyrukams nėra neįmanomų dalykų. Žinoma, dėl to šiek tiek kentėjo miegas, bet verdantis kraujas ir nuotykių troškimas, auganti auditorija „iGo2Dakar“ „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose neleido sustoti. Todėl Andrius su Mantu taupė kiekvieną minutę, o miegui skirdavo ne daugiau 4 valandų. Ir taip tris savaites.
Kaip tai atrodė? Jei įsivaizduojate, kad Saudo Arabija yra šilto klimato šalis, nedarykite skubotų išvadų. Ten juk taip pat žiema. Be to, šalis yra tarsi vienas ilgas plokščiakalnis. Todėl, vos nusileidžia saulė, temperatūra nukrenta iki 7-12 laipsnių šilumos. Košiant žvarbiam šiaurės vėjui, vakare (išskyrus šiltus vakarus Džidoje) norėtųsi sėdėti prie laužo arba šiltame namelyje ant ratų, o ne po atviru dangumi su kompiuteriu.
Tačiau Andriaus ir Manto vakarinė dienotvarkė atrodė taip. Grįžę iš finišo į bivaką, jei pakeliui pavykdavo išsiųsti visą medžiagą Mindaugui, leisdavosi į maratoną per lyderių komandas: KTM, „Toyota“, „Mini“, MAZ, GAS GAS ir kt., aplankė „Dakar Classic“ kategorijos dalyvius. Todėl, vis grįžę į bivaką, vyrukai skirdavo 5 min. dušui, 5 min. persirengimui ir, jei likdavo laiko, dar 15 min. vakarienei valgykloje. Jei laiko valgiui pritrūkdavo, į valgyklą tekdavo eiti jau patekėjus mėnuliui.
Galbūt skaitytojams teko matyti nuotraukų socialiniuose tinkluose, kuriose „iGo2Dakar“ komandos nariai užfiksuoti miegantys, tarkime ant priekinės sėdynės. Tokia realybė. Vyrukai taupė laiką, todėl kas vakarą dirbdavo kol juos įveikdavo nuovargis. Todėl Andrius Laucius miegodavo „Nissan Navara“ bagažinėje, susirangęs į šiltą miegmaišį. O Mantas Vilimas, iki 2 val. nakties montuodavęs dinamiškus vaizdo reportažus, ten ir likdavo miegoti – priekinėje sėdynėje, nes taip greičiau: montuoji, pamiegi, vėl montuoji, siunti medžiagą Mindaugui ir, jei liko dar bent pusvalandis iki keturratininkų ar motociklininkų starto, dar bandai nusnausti. Kaip galėjote suprasti, dirbant tokiu režimu, aplinkinio triukšmo tarsi imi nebegirdėti. Visą naktį kaukšintys mechanikų plaktukai ir be perstojo dūzgiantys dyzeliniai generatoriai tampa pačia švelniausia lopšine.
Ypatingas dėmesys L. Kanciui ir A. Gelažninkui
„iGo2Dakar“ „Nissan Navara“ dažniausiai nakvodavo šalia „Story Racing“ technikų palapinės – šiai keturračių komandai atstovavo Laisvydas Kancius su kolega iš Čekijos Tomašu Kubiena. Gražus sutapimas – dažniausiai visai šalia, vos už 100 m įsikurdavo ir „vienišių“ stovykla, kurioje gyveno geležiniu žmogumi tituluojamas motociklininkas Arūnas Gelažninkas.
Todėl, kiek tik leido jėgos, „iGo2Dakar“ komanda keldavosi su šiais dviem atletais, dar neišaušus. Nes motociklai ir keturračiai startuodavo anksčiausiai. Pvz., Laisvydas Lietuvos laiku keldavosi apie 4 val. ryto, 5 val. jau išvažiuodavo į laiko kontrolę prie bivako vartų. Žinoma, ne vienas – jį lydėdavo Manto Vilimo kamera ir Andriaus Lauciaus objektyvas. Po to, jei nedrausdavo organizatoriai, „Navara“ šaudavo iš paskos A. Gelažninkui ir L. Kanciui, kad galėtų užfiksuoti ir lietuvių nuotaikas starte. Idealiu atveju iki starto tekdavo važiuosi vos 3-5 km, tačiau būdavo dienų, kai tekdavo lėkti ir kelis šimtus kilometrų. Popiet lėkdavo į finišą.
„Jei Arūnas buvo tikras geležinis žmogus, niekad nepavargstantis, tai Laisvydas Kancius tapo šio Dakaro atradimu, šviesuliu. Niekad nepamiršiu pirmo interviu su Laisvydu po „nulinio“ greičio ruožo. L. Kancius taip džiaugėsi pasiekęs finišą, emocijos buvo tokios tikros, nesuvaidintos, rodėsi, kad jis laimėjo Dakarą“, – su šypsena prisimena fotografas Andrius Laucius.
Mantui Vilimui teko kalbinti nemažai gamyklinių komandų atletų – anglų, prancūzų ir rusų kalbomis.
„Turbūt labiausiai įstrigo interviu motociklininku su Toby Price’u, Matthiasu Walkneriu. Ir superžvaigžde Laia Sanz, pravirkusia finiše. Labai smagu, kai sportininkai, kuriuos kažkada matei per televiziją ir kurie atrodė pasiekiami tik Dakaro TV, maloniai atsakinėja į tavo klausimus“, – džiaugėsi nauja patirtimi Mantas Vilimas.
Jis, beje, šiek tiek pramoko ir prancūzų bei rusų kalbų, nes ne visi Dakaro dalyviai kalba angliškai.
Organizatorių sudarytos kliūtys
„iGo2Dakar“ komandos nariai neslepia, kad ne tik miego trūkumas ar stringantis internetas yra didelės kliūtys, darbuojantis Dakaro ralyje. Jo organizatoriai yra nenuspėjami. Pavyzdžiui, jei raudonoji „Navara“ startuodavo iš bivako 6-7 val. ryto, organizatoriai apie galimus taškus fotografavimui pranešdavo tik po poros valandų. Ilgiau miegojusiems žurnalistams, nesistengusiems pagauti lietuvių visose įmanomose vietose, tai gal ir nieko blogo. Tačiau nuolat nusitaikiusiems į karščiausius taškus ir gražiausius vaizdus Andriui ir Mantui tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip visur suspėti.
Kad būtų aiškiau – organizatoriai staiga nuspręsdavo uždrausti žurnalistams važiuoti į startą, esantį netoli bivako. Medijos automobiliuose organizatoriai instaliavo GPS įrangą, taigi matydavo, ar laikomasi jų įvestų apribojimų. Todėl kartais tekdavo gudrauti. Palikus automobilį atokiau, kulniuoti pėsčiomis. Arba, nuvažiavus į startą, fotografuoti ir filmuoti tol, kol sulaukdavo oficialaus organizatorių perspėjimo: vyniokite meškeres arba mokėkite baudą.
Deja, nuvykus ir organizatorių numatytą „fotografijos tašką“, laukdavo plynės ir dykynės. Tekdavo nukulniuoti dar kilometrą kitą, kad būtų galima rasti posūkį ar bent nedidelį trampliną, nuotraukose atrodantį įspūdingiau, nei paprastas laiko kontrolės punktas.
