Visą ralį A. Gelažninkas įveikė per 55 val. 4:23 min. bei galutinėje rikiuotėje atsidūrė 21-oje vietoje. Nuo titulą iškovojusio argentiniečio Kevino Benavideso jis atsiliko 7 val. 46:09 min.

Primename, iki 2021-ųjų starto A. Gelažninko geriausias asmeninis rezultatas Dakaro ralyje buvo 24-a vieta (2019 m.).

Nežinau, kodėl reiktų nesuteikti tos pagalbos. Kita vertus, žinau, kad jei reikėtų man pagalbos, kiti taip pat sustotų padėti.
Arūnas Gelažninkas

Dakaro greitąja pagalba vadintas lietuvis nesureikšmino savo poelgių. Kone kiekviename greičio ruože varžovams stojęs padėti A. Gelažninkas mano, kad tokių istorijų turi daugelis Dakare dalyvaujančių motociklininkų. Jis neabejojo, kad esant reikalui, ir jam padėtų kolegos.

Su titulu į Lietuvą grįžusį sportininką džiugina didžiulis sirgalių palaikymas. Jo manymu, ši pergalė Dakaro ralyje ženkliai prisidės populiarinant motociklų sportą mūsų šalyje.

Į Lietuvą vėlų šeštadienio vakarą grįžęs A. Gelažninkas pasidalino užplūdusiomis emocijomis ir įspūdžiais iš penktadienį pasibaigusio Dakaro ralio.

– Kokios emocijos sugrįžus namo?, – žurnalistų buvo paklaustas A. Gelažninkas.

– Pirminė emocija atslūgo, tačiau pamačius būrį žurnalistų vėl sukilo geri jausmai. Esu labai laimingas. Padariau daugiau, nei tikėjausi.

Jaučiu didžiulį palaikymą ir įvertinimą. Džiaugiuosi, kad žmonėms tai svarbu, tikiuosi, kad tai bus naujas žingsnis populiarinant šią sporto šaką – motociklizmą Lietuvoje.

Dakaro ralis tam yra puikus įrankis. Manau, tai ne pabaiga ir yra ką veikti.

– Kaip vertinate patirtį „vienišių“ klasėje?

– Nebuvo nuobodu, visą laiką buvo ką veikti. Grįždavau, pavalgydavau, paruošdavau motociklą naujai dienai, krisdavau į lovą ir vėl anksti keldavausi.

Tos dvi savaitės varžybų tiesiog praskriejo.

– Esate pirmas lietuvis, iš Dakaro grįžęs su titulu, ką jums reiškia ši pergalė „vienišių“ klasėje?

– Džiaugiuosi, ir dėl pergalės, ir dėl didžiulio palaikymo. Tai parodo, kad žmonėms svarbu ir džiugu, kad esu to dalimi.

– Gal kitais metais jau varžysitės nebe vienišių įskaitoje?

– Bus matyti, reikia dar šį Dakarą užbaigti. Laukia naujas sezonas, o čia negali žinoti, kaip klostytis reikalai. Laiko iki kito Dakaro dar labai daug.

– Kuo šis Dakaras skiriasi nuo ankstesnių metų?

– Galima sakyti, šiame lengviau buvo, nes nepatyriau rimtų kritimų. Pernai dalį ralio varžiausi su sužeista ranka, lydėjo skausmai.

Buvo tikrai sunku. Nors šiemet trasos buvo sunkesnės, pats Dakaras man lengvesnis, geriau sekėsi, tą rodo ir rezultatas.

– Buvote pramintas Dakaro „Greitąja pagalba“, dažnai stojote padėti kitiems.

– Yra tos nerašytos taisyklės. Be abejo, jei tu varžaisi, bet stoji suteikti pagalbą, kurios reikia kitam dalyviui, galbūt gelbėji gyvybę, teisėjai kompensuoja tą laiką. Nežinau, kodėl reiktų nesuteikti tos pagalbos. Kita vertus, žinau, kad jei reikėtų man pagalbos, kiti taip pat elgtųsi.

Nėra tai kažkas išskirtinio ir didvyriško, visi taip elgiasi. Manau, kiekvienas motociklininkas Dakare turi panašių istorijų, kurias teko man patirti trasoje.

– Ralyje nepavyko išvengti aukos, jūsų manymu, kodėl taip nutiko?

– Dakare motociklų disciplina yra labai pavojinga, greičiai didžiuliai, trasoje – aibę pavojų. Vargu, ar kada nors 100 proc. bus užtikrinta motociklininkų sveikata, nebent atsiras kažkokios ypatingos saugos technologijos. Bet vargu, ar tai įmanoma. Gatvėse negalime išvengti visiško saugumo, tad dėl tų pačių priežasčių Dakaras ne išimtis.