Skaičiuoti privaloma, mat įpylus per mažai degalų yra didelė rizika, kad ekipažas užstrigs dar greičio ruože visiškai tuščiu degalų baku. O įpylus per daug degalų automobilis bus kur kas sunkesnis nei galėtų būti ir važiuoti trasoje bus itin sudėtinga. Kuo daugiau detalių žinoma apie lenktynininkų laukiančią dieną, tuo tiksliau, sako V. Sinkevičius, galima apskaičiuoti, kiek degalų reikėtų pilti į bolido baką.

Pavyzdžiui, pervažiavimams tarp atskirų greičio ruožo dalių, atvažiavimui iki greičio ruožo ar grįžimui iš finišo į bivaką skaičiuojama, kad „Kredos“ automobilis sunaudoja 30 l degalų 100 kilometrų.

Tai – mažiausios sąnaudos, kokiomis važiuoja Dakaro ralio automobilis. Pavyzdžiui, jeigu greičio ruože danga – žvyro, o trasa – greita, skaičiuojama, kad bolidui reikės 55 l benzino 100 km nuvažiuoti. Jeigu reikia važiuoti smėliu, tuomet skaičiuojama 60 l degalų 100 kilometrų atstumo. Na, o daugiausiai, pasak V. Sinkevičiaus, bolidas „ryja“ tada, kai važiuojama smėlio kopomis – 65 l degalų 100 kilometrų.

„Žinoma, sąnaudos yra apytikrės, tačiau imame tokį vidurkį. Ir kas kartą pilame 50 l degalų rezervui“, – pasakojo pašnekovas.

Rezervo reikia visuomet, mat kai organizatoriai nurodo, kokio ilgio greičio ruožas laukia, tik važiuojant tiksliai nuo taško iki taško įmanoma „tilpti“ į numatytus kilometrus. Gerokai dažniau sportininkams tenka paklaidžioti, pažymėtus kelio taškus „pasiimti“ ne pirmuoju bandymu, tad ir degalų sunaudojama daugiau.

Jeigu nutiko taip, kad degalų kiekis buvo apskaičiuotas neteisingai ir jų greičio ruožui pasibaigus trūksta, sakė V. Sinkevičius, tenka suktis iš padėties. Jei važiuojama įprastais degalais, tuomet išeitimi gali būti ir paprasta degalinė. Gerokai blogiau jei bolidas pritaikytas važiuoti aviaciniais degalais.

„Tokiu atveju nelieka nieko kito, kaip pilti paprasto benzino ir mėginti grįžti iki bivako labai atsargiai ir ramiai, varikliui veikiant mažais sūkiais. Tačiau automobiliui tai – negerai“, – kalbėjo pašnekovas.