„Dakaro ralis, kaip aš sakau, yra kaip viršūnė, kaip Olimpinės žaidynės. Visi čia nori dalyvauti, aš irgi norėjau save išbandyti“, – prisipažino „Delfi“ sportininkas.

Tiesa, kelias iki ralio nebuvo lengvas. Mat norint gauti teisę startuoti Dakaro ralyje, dar iki jo tenka įveikti sunkiausiomis pasaulyje vadinamų varžybų organizatorių nurodytas lenktynes. Iš pradžių lietuvis turėjo važiuoti Maroke, Merzūgos ralyje, tačiau šis dėl sparčiai blogėjančios COVID-19 situacijos visame pasaulyje buvo atšauktas. Tuomet L. Kancius turėjo startuoti Maroko ralyje, tačiau ir šis dėl koronaviruso pandemijos neįvyko.

„Jau galvojau, kad šiame Dakare nebepavyks startuoti. Buvo ir dar vienos lenktynės Pietų Amerikoje, tačiau man buvo per brangu ten skristi, neturėjau galimybės nusiskraidinti ten keturračio. Galop su organizatoriais pavyko susiderinti dalyvavimą Ispanijos, Andalūzijos ralyje“, – prisiminė pašnekovas, kurio vertinimu, ralis galbūt ir primena Dakarą, tačiau čia, Saudo Arabijoje, visko kelis kartus daugiau.

Jaučiasi pasiruošęs

Kad galėtų dalyvauti Dakaro ralyje, L. Kancius turėjo kaip reikiant pasirengti fiziškai. Įvairios treniruotės truko pusantrų metų.

„Pirmiausia maksimaliai dirbau ištvermei – po dvi-tris valandas per dieną. Paskutinius du mėnesius dirbau jėgai. Ir šiandien, įveikęs pusę Dakaro, galiu pasakyti,kad esu pasiruošęs idealiai, – neslėpė sportininkas, besidžiaugiantis, kad nejaučia nuovargio, neskauda jokie raumenys. – Vertinant tai, kad kasdien po 12-14 valandų praleidžiama ant keturračio, dirbama maksimaliai, tikrai esu gerai pasiruošęs.“

Tiesa, ne vieną kartą grįžęs iš greičio ruožo keturratininkas skundėsi rankų skausmu, tačiau kaltę jis verčia Dakaro trasų specifikai, mat kasdien tenka po 150-200 km važiuoti ten, kur yra didžiuliai akmenys.

„Tai pastovus daužymasis. Tai nuo smūgių, kuriuos gauni, skauda net ne rankas, o delnus ir pirštus“, – pasakojo sportininkas, pridūręs, kad atsigavimui po tokios dienos užtenka 7-8 valandų miego ir jis jaučiasi vėl pasiruošęs varžyboms.

Rezultatas nerūpi

Paklaustas, kokia danga važiuoti patinka labiausiai, L. Kancius neslėpė – smagiausia ten, kur gali važiuoti greitai ir išbandyti save maksimaliais greičiais, be to, čia jam ir gerai sekasi. Sportininkas jaučiasi pramokęs važiuoti ir kopose, tačiau akmenys – visiškai nepatinka.

„Jeigu jų būtų 10-20 kilometrų, tai būtų visai nieko. Bet kai jų yra keli šimtai kilometrų, tai man jau truputį per daug“, – juokėsi L. Kancius.

Kalbėdamas apie strategiją antrajai Dakaro ralio pusei, jis neslėpė, kad nusiteikęs kasdien mėginti kovoti pagal galimybes.

„Nuo pat pradžių taip sakiau. Vieną dieną seksis geriau, kitą dieną blogiau, bet kiekviena diena – vis naujas iššūkis“, – kalbėjo jis.

Tačiau į rezultatus sportininkas nesižvalgo. Pasak jo, džiaugtis reikia vien dėl to, kad jis dar važiuoja ir Dakaras jam nepasibaigė, mat daugybė gerų sportininkų net negavo galimybės startuoti Dakaro ralyje, be to, nemažai jų jau ir iškrito.

„Nemanau, kad turiu tikslą važiuoti tarp dešimties geriausių. Nuo pat pradžių man norisi padaryti maksimaliai, ką galiu, kasdien kovoti, o kaip gausis, matysime pabaigoje“, – akcentavo jis.