Jis tiesioginės transliacijos metu pasidalino mintimis apie pavedusio MINI automobilio techninę būklę, artimiausius planus ir sprendimą toliau šių metų Dakaro ralyje nebestartuoti.
– Visiems rūpi, kokie sprendimai yra priimti ir ką pasakė „X-Raid“ komandos atstovai, kurie apžiūrėjo sugedusį automobilį?
– Teoriškai įmanoma visą variklį išardyti, valyti sistemą, tepale yra metalo drožlių. Bet iš esmės darbas dėl darbo, nes šansų, jog po šito automobilis riedės, nedaug.
Motoro keitimas – labai komplikuota opcija. Bet kuriuo atveju, tas važiavimas galėtų būti tik pagal tam tikras Dakaro taisykles, ne įskaitai. Startuočiau paskutinis, toje taisyklėje aibė komplikacijų, kurios tą sporto galimybę labai apriboja.
Likusias dienas niekada nestartuočiau aukščiau 25 vietos, po kiekvieno finišo prie mano rezultato būtų pridedamos 15 minučių. Galų gale, nebūtų sportinio rezultato.
O investicija ir darbas, norint vėl grįžti į trasą, būtų milžiniškas resursas, panašu, šiam momentui tai ne mūsų kišenei. Iš „X-Raid“ pusės irgi nėra judesio, nes logiška, tame nėra prasmės. Padiskutavome, aptarėme tą situaciją, ką toliau daryti.
Tas sprendimas vėl riedėti į trasą neturi racijos. Manau, jei ir grįšime į Dakarą, tai su labai aiškiu tikslu važiuoti greitai.
– Pamatėme, kad tą galite. Tai, ko gero, geriausia šio Dakaro pusė?
– Na, taip. Mano vizija, ko mes čia atvažiuojame, radikaliai pasikeitė pastarosiomis dienomis.
Jei anksčiau galvojau, kad turime artėti geresnio rezultato link, sutelkti dėmesį į finišą, laikyti rezervą, konservatyviai judėti pirmyn, tai manau, kad dabar tikslas – agresyviai startuot ir pasitikrinti save, ar čia aš turiu vietą šiame sporte, ar ne.
– Kas atsitiko šiandien, kad visgi variklis išleido paskutinį dūmą?
– Mano teorija, kuri turi daugiausia racijos, tokia, kad sekmadienį bandant pasiekti finišą buksuodama sankaba tikrai smarkiai užkaito.
Kai mes likus 20 km sustojome, panašu, kad sankaba ne iki galo atsipalaidavo. Man atrodė, kad variklį palikau neutralioje padėtyje, bet, panašu, kad taip neįvyko.
Tai reiškia, kad kai mus Benediktas tempė į finišą, mes persukome motorą. Esant mažoms apsukoms, užvedus variklį ar lengvai judant greičio ruožo link, nesuprasi, kokios būklės yra variklis.
Galėjo atrodyti, kad bėdos nėra. Bet kai davėme krūvio, tapo aišku, kad variklis gavo tą neigiamą apkrovimą. Tas mūsų nuogąstavimas pasitvirtino: grįžus į bivaką išleidome tepalą, jame pastebėjome pašalines drožles.
Išmetimo sistemoje dūmas ir garsai ne tokie, kokie turėtų būti.
Atėję X-Raid atstovai, išsakė mintis, kad galima bandyti ardyti variklį, išvalyti sistemą, bet vis dėl to važiuojame ne pirmus metus, būtų daugybė darbo vardan tikimybės, kuri yra nedidelė, jog motoras dar gyvens.
Nusprendėme, kad šiame sporte ieškosime kitų būdų suvesti sąskaitas. Gal kitų metų sausis, o gal sugalvosime kažkokius sprendimus greičiau, bet tai nebus šių metų Dakaras.
– Kas toliau, kokie planai?
– Susikrausime lagaminus, judėsime 800 km iki Džedos uosto. Ten matysime, ar lauksime suplanuoto skrydžio sausio 16 dieną, ar rasime kažkokį sprendimą grįžti namo greičiau.
Primename, „Agrorodeo“ komanda pirmadienį pranešė liūdnas naujienas: antrame etape įveikus vos kelis kilometrus sugedo MINI variklis.
„Išvažiavus iš bivako viskas atrodė neblogai. Tačiau tik startavus, įveikus vos 2 km įvažiavome į kopas ir ėmė strigti variklis. Atsirado pašaliniai garsai ir kvapas, kuris byloja, kad artėja paskutinioji. Nuriedėjome nuo kelio, užgesinome variklį ir tiek žinių.
Jau Dakaro pradžioje tokie nuotykiai, žinoma, muša per galvą, bet anksčiau ar vėliau kažkokį planą susidėliosime. Dabar važiuojame iki bivako. „X-Raid“ nori pasižiūrėti automobilį", – dar trasoje dieną kalbėjo V. Žala.
