Antrasis greičio ruožas. Biša – Vadi al Davasyras

Antrajame 2021-ųjų metų Dakaro nuotykių ištroškusių dalyvių laukė 457 kilometrai greičio ruožų išbandymų keliamo džiaugsmo rankoms, kojoms ir galvoms su 135 kilometrų pervažiavimu bendrojo naudojimo keliais iki greičio ruožo starto ir 93 kilometrais, finišavus lekiant iki naujųjų Dakaro ralio dalyvių namų – Vadi al Davasyro stovyklos.

Lenktynių organizatoriai antrąjį greičio ruožą nusprendė dar šiek tiek pasunkinti, sumaišę skirtingų klasių transporto priemonių starto laikus. Sekmadienį 45-oje vietoje finišavęs KREDA ekipažas buvo nustumtas į 72-ąją starto poziciją pirmadienio rytą, į priekį privalėjęs užleisti ne vieną dešimtį lėtų sunkvežimių, lengvųjų prototipų ir SSV motobagių.

Atvažiavom į finišą su „čiaudančia“, trūkčiojančia mašina. Abu siurblius sujungę turim apie 3 barus spaudimo, bet mūsų šaunūs mechanikai viską sutvarkys ir išsiaiškins, kur buvo problema.
Antanas Juknevičius

Stumdantis dėl vietos šioje transporto priemonių mėsmalėje ir neturint pakankamai erdvės lenkimui, automobilių kokpituose sėdinčių lenktynininkų organizmams teko apdoroti ne vieną kilogramą dulkių ir važiuoti lėčiau savo galimybių ribos, laukiant tos tinkamos akimirkos lenkimui.

Remiantis lenktynių reglamentu, „Priority list“ (liet. k. elitinis sąrašas) esantys lenktynininkai turi galimybę būti perkelti rikiuote aukštyn kitos dienos greičio ruožo startui, jeigu dėl kokių nors kliūčių finišą pasiekė žemesnėje vietoje ir kitą dieną nori pradėti nuo aukštesnes pozicijos, siekdami išvengti pavojingo lėtesnių bolidų lenkimo trasoje, kur kovojama dėl kiekvieno trasos centimetro.

Toks noras turi būti formalizuotas komandos navigatoriaus pateiktu oficialiu prašymu organizatoriams, tačiau Antanas Juknevičius, kaip į tokį sąrašą įtrauktas lenktynininkas, nusprendė tokia teise nepasinaudoti ir įveikti organizatorių paruoštus iššūkius savomis jėgomis. Tokį pasirinkimą jis priėmė ir praėjusių metų Dakare.

Į Dakarą sugrįžusios kopos

Beribiai smėlynai ir kvapą gniaužiančio kopos – aukščiausios prabos Dakaro simboliai, papuošiantys ir vainikuojantys viską, su kuo asocijuojasi Dakaro ralis nuotykių ieškotojų dvasia gyvenantiems Dakaro kariams. Praėjusiais metais susilaukę kritikos dėl smėlynų ir beribių dykumų trūkumo trasose, šiemet A.S.O. (organizacija nusprendusi sunkiausią pasaulio ralio maratoną „perkelti“ per Atlanto vandenyną ir „apgyvendinti“ Arabijos pusiasalyje) nusprendė nekaitinti ir taip įkaitusių galvų bei nuo pirmųjų greičio ruožų leisti pasidžiaugti beribių smėlynų džiaugsmais.

Kaip šią dieną vertina lenktynininkai?

„Vienas geriausių greičio ruožų. Ko gero, faktiškai tokio praėjusiais metais nei vieno nebuvo. Dakarinis, estetiškai gražus ir apskritai, labai geras greičio ruožas, kokių norėtųsi kiekvieną dieną. Ir gerų kopų buvo, o jos visada džiugina.

Nebuvo nei vieno, kuris būtų gyręs pernykštį Dakarą, nes jis buvo nykiausias įmanomas Dakaro šešėlis. O šiemet jau visai kita istorija. Turiu prisipažinti, kad šiek tiek susimakalavau pačioje greičio ruožo pradžioje, lenkdamas vieną priekyje startavusių lėtesnių bagių. Pamačiau turisto mašiną – išsigandau, žaibiškai spaudžiau stabdį ir pasėdom. 7-8 minutes teko pasidarbuoti su lopeta kasant smėlį. Ir labai gaila, nes per tą laiką labai daug jau aplenktų mašinų mus aplenkė“, – finišavęs pasakojo lenktynininkas Antanas Juknevičius.

„Taip, taip. O tada vietoj to, kad važiuotum savo tempu apie 170 km/h, važiuoji lėtesniame traukinyje, kurio maksimalus išvystomas greitis siekia apie 130 km/h“, – pritariamai tarė komandos navigatorius Darius Vaičiulis.

„Taip, lenkti buvo sunku, bet sugebėjome daug vietų susigrąžinti, bet dulkėse nukirtome ratą. O lenkimas akloje zonoje Dakare – visiška loterija. 10 kartų viskas pasiseka, bet tas 1 kartas gali būt lemtingas, o tada jau tenka šokti iš automobilio ir kibti į darbus, bet čia tik smulkmenos.

Prieš pat paskutinį kelio tašką mums sustreikavo kuro siurbliai ir pradėjusi „čiaudėti“ mašina užgeso. Nei vienas neveikė, įsijungėm atsarginį, bet situacijos tai negerino ir buvome visiškoje neviltyje, bet po to dar kartą sujungėm abu siurblius ir pradėjom važiuoti.

Tai nutiko likus 160 kilometrų iki finišo. Atvažiavom į finišą su „čiaudančia“, trūkčiojančia mašina. Abu siurblius sujungę turim apie 3 barus spaudimo, bet mūsų šaunūs mechanikai viską sutvarkys ir išsiaiškins, kur buvo problema. Esame laimingi būdami finiše“, – pridūrė lenktynininkas Antanas Juknevičius.

Startavusi greičio ruože iš 72-tos pozicijos, KREDA komanda, kaip pernai atsidūrė sunkesnės ir lėtesnės technikos sumuštinyje, kur kantriai, laukdama tinkamiausio momento atlikti vieną lenkimą po kito, skęsdama dulkių kamuoliuose kilo pozicijomis aukštyn. Galiausiai, praleidęs trasoje 5 valandas ir 13 minučių, ekipažas pasiekė finišą, preliminariai 40-oje vietoje.