Po finišo B. Vanagas pasakojo, kad šiame etape ieškant greičio balanso prireikė didžiulės kantrybės.

„Pirmuosius 400 kilometrų važiavome taip, kad pretendavome į dešimtuką. Bent taip jau jautėmės. Deja, likus iki finišo maždaug 50 kilometrų vieną po kito praradome tris atsarginius ratus“, – komentavo lenktynininkas.

Jis įtarė, kad padangos gavo per didelį krūvį arba perkaito, nes važiuodami smūgių nepajuto.

B. Vanagas taip pat atsiėmė savo žodžius apie tai, kad pirmosiomis lenktynių dienomis trasoje buvo daug akmenų. „Palyginus su tuo, ką matėme šiandien, anksčiau akmenų galima sakyti nebuvo“, – sakė komandos pilotas.

Išbandymas akmenimis

Vis sklandesnė ekipažo komunikacija duoda vaisių, tačiau lenktynininkai greitėja pamažu. Po starto B. Vanagas ėmė gerinti rezultatą ir ties pirmąja bei antrąja atžymomis kilo pozicijomis aukštyn.

Vėliau ekipažas dingo iš organizatorių rezultatų sistemos. Komandos gerbėjams tenka su tuo susitaikyti ir apsišarvuoti kantrybe – nemaloni problema nuo Dakaro pradžios kartojasi kiekviename etape.

GPS signalui galiausiai pasiekus sistemą paaiškėjo, kad B. Vanagas prarado šiek tiek laiko, tačiau išsilaikė 15-tuke. Rezultato pagerinti nepavyko tik dėl paklydimo paskutiniame ruože.

Sustojime privalomam poilsiui lenktynininkas juokavo, kad greičio ruože buvo visi akmenys, kokie tik galėjo būti. „F***ing hell (liet. tikras pragaras)“, – tokiais žodžiais pirmosios dalies įspūdžius apibendrino jis.

453 kilometrų ilgio greičio ruožas pasižymėjo įvairove – pirmoji dalis buvo greita, tačiau po jo sekė akmeningi ir klaidūs ruožai. Juose savo įgūdžius vėl teko pademonstruoti šturmanams.

Į greičio ruožą buvo įsprausta 81 kilometro neutralizacija, kuri suteikė visiems ekipažams galimybę šiek tiek atgauti kvapą.