Jau antrus metus į „Dakaro“ ralį vykstanti „iGo2Dakar“ komanda džiaugiasi, kad šiemet galėjo mėgautis gausybe smėlio, kuris neatsiejamas nuo šio ralio.
„Šiemet buvo labai smagu dėl to, kad buvo gausybė smėlio ir kopų. Kaip mes, lietuviai, sakome: mums reikia tik kopų ir jūros. Tai šito tikrai „priragavome“ ir tikrai pajautėme kopų didybę ir masiškumą. Įsivaizduokite: dalyviams teko važiuoti į pusantro kilometro aukščio kopą“, – pasakoja „iGo2Dakar“ komandos vadovas Mindaugas Plukys.
Tačiau karštis ir smėlis „Dakare“ yra ne tik džiaugsmas, bet ir pavojus. Tuo galėjo įsitikinti ne tik lenktynininkai, tačiau ir juos sekantys žiniasklaidos atstovai.
„Mes patys įsitikinome, kaip pavojinga važiuoti dykumoje saulėtą dieną, kai šviečia saulė, nėra jokių šešėlių ir gali atsirasti 15 metrų duobėje. Buvome nuo to per pusę metro.
O duobių labai daug, nes Peru dykuma yra didelio seisminio aktyvumo zonoje, todėl žemės drebėjimai išformuoja smėlį kaip nori, kitaip nei Saharoje, kur kopa kartoja kopą“, – sako M. Plukys.
Jis priduria, kad sekti dalyvius dėl sudėtingų trasų ir navigacijos nebuvo lengva. Tai įrodo ir iš lenktynių pasitraukusių dalyvių skaičius – iš 330 startavusių ekipažų finišavo tik 180.
Darbo nepalengvino ir organizatoriai bei dalyviai, kurie nesidalijo turima informacija ir nepadėjo atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą – kur yra finišas.
„Dakare esmė ir yra ta, kad negalima žinoti, kur finišas. Pavyzdžiui, stebėjimo vietos buvo skelbiamos, bet ne finišas. Galbūt taip yra dėl to, kad dalyviams būtų sunkiau orientuotis, nes net ir krypties žinojimas yra didelis privalumas“, – pastebi M. Plukys.
Lenktynės su laiku
„Dakaro“ ralyje lenktyniauja ne tik komandos, tačiau ir medijų atstovai, kurie dažniausiai miegoti eidavo paskutiniai, o keldavosi pirmieji.
„Kiekvieną rytą stengdavomės užbėgti įvykiams už akių ir kažkur atsirasti pirmieji. Tai yra, prieš startą mes jau pasitikdavome lyderius ir lietuvius.
Anksčiau už juos mes turėjome atvykti ir į finišą, todėl kirsdavome kampus, jei buvo galimybė važiuodavome autostrada ir finiše atsirasdavome pirmi. Tai leido pasitikti lietuvių ekipažus nuo pirmo iki paskutinio“, – darbo specifiką „Dakare“ pasakoja Andrius Laucius.
Tuo metu M. Plukys pastebi: šiemet dirbti ir surinkti visą informaciją buvo tikras iššūkis dėl to, kad Lietuvos vardą „Dakare“ garsino net penki lietuvių ekipažai.
„Kadangi šiemet buvo net penki dalyviai, todėl juos sugauti buvo sunku. Turėjome spręsti įvairius klausimus. Pavyzdžiui, šiandien motociklų starto nedarome, tik finišą, o kitą dieną praleidžiame finišą, bet pateikiame medžiagą iš trasos. Nuolat daryti tą patį būtų neįdomu, be to, ir pačios komandos daug komunikuoja.
Todėl norėjome parodyti daugiau užkulisių. Taip pat važiuoja ne tik lietuviai, tačiau ir kiti dalyviai, lyderiai, pasaulinio garso ir aukščiausio lygio lenktynininkai. Žinoma, norėjome parodyti ir juos“, – teigia M. Plukys.
Nors šiemet lietuviai demonstravo ganėtinai aukštą tempą, tačiau, kaip teigia „iGo2Dakar“ komandos nariai, atotrūkis tarp lyderių ir kitų dalyvių – milžiniškas.
„Yra toks pastebėjimas, kad pravažiuoja pirmas penketukas ir gali skirtis pusę valandos, nes per tiek laiko niekas neatvažiuoja. Tokia taisyklė tinka visoms klasėms – motociklams, automobiliams ir sunkvežimiams. Lyderiai visada atsiplėšę nuo kitų per pusvalandį“, – pastebi A. Laucius.
Panašu, kad visi šiemet patirti iššūkiai šios komandos neišgąsdino ir vos tik grįžę į Lietuvą jie jau dėlioja planus kitų metų „Dakarui“, kuriame žada dalyvauti ir vėl.
Parengė Vytenis Kudarauskas