Kelias iš Limos oro uosto link Dakaro ralio pirmojo laikinojo bivuako, kur jau buvo įkurta ir „General Financing team Pitlane“ stovykla, vedė mus pro savo netvarka, šiukšlynais, apleistais ar nebaigtais statyti namais akį rėžiančius neturtingųjų rajonus, vėliau akmenuota Ramiojo vandenyno pakrante.
Ir vėl pilkos dienos pilki vaizdai. Lima, didžiausias Peru miestas, yra dar žinomas kaip karalių miestas, negali būti, kad karaliai tokią pilkumą rinkosi gyvenimui, - mąsčiau akimis gaudydama spėriai pro automobilio langą lekiančius Limos vaizdus. Šis miestas su maždaug 10 milijonų gyventojų yra kultūrinis, pramonės ir finansinis Peru centras, skalaujamas Ramiojo vandenyno bangų ir saugomas didžiųjų Andų kalnų. O kartu tai yra ir antra sausiausia sostinė pasaulyje (sausumu jai nenusileidžia tik Kairas). Kaip vėliau mums pasakojo sutikta vietinė gidė, Limoje per metus lyga du, geriausiu atveju, tris kartus per metus.
Pilkuma tvyrojo ir Limos pakraštyje esančioje „Las Palmas“ oro bazėje, kurios teritorijoje virte virė Dakaro ralio bivuako gyvenimas. Akmenuota, dulkėta, tolumoje pilkais namukais apaugusiais kalnais apsupta, plynė laikinai buvo virtusi dideliu skruzdėlynu. Ir ten, pamačius naujausius ralio bolidus, didelius lenktyninius ir dar didesnius techninio aptarnavimo sunkvežimius, išgirdus galingų variklių burzgimą, aplinkos pilkuma ir nuolat telefono ekraną apguldavusios dulkės neteko prasmės. Čia ir dabar vyko įdomus gyvenimas.
Būnant stovykloje apsuptai lenktyninių technikos, komandose dirbančių žmonių ir nuolat galvojant tik apie Dakarą, atrodė, kad net tik ta, palyginus, maža oro bazės teritorija juo gyvena. Lima ir jos gyventojai turėtų žinoti ir laukti Dakaro taip pat kaip ir mes. Juk tai vienas iš didžiausių pasaulyje automobilių sportinių renginių. Dėl to, ištaikiusi kelias laisvas valandėles, iškeliavau į miestą ieškoti jame Dakaro apraiškų. Jei miestui Dakaras yra svarbus reiškinys, jis turėtų apie jį pranešti gyventojams. Na, mažų mažiausiai ko tikėjausi, tai bent kelių didesnių lauko reklamų mieste.
Urbanistinis nukrypimas – mieste yra išlikęs stačiakampis gatvių tinklas (iš dalies rekonstruotas 20 a. viduryje). Į pietus nuo Rimako upės yra senamiestis, į šiaurės vakarus nuo senamiesčio – pramoniniai rajonai, į pietvakarius – administraciniai kvartalai (pastatyti 19 a.), į pietus ir pietryčius – vilų rajonai.
Istorinis nukrypimas – mietas buvo įkurtas 1535 m. ir tai padarė ispanų konkistadoras Fransiskas Pisaras, būtent jis šį miestą pavadino „Karalių miestu“ (isp. Ciudad de los Reyes). Tuomet jis buvo viena iš milžiniškos Ispanijos kolonijinės imperijos sostinių, tad tais laikais Madridas negailėjo iš indėnų prigrobto aukso miesto rūmų ir bažnyčių statybai. Dėl to Limos senamiestis (bent jau centrinė aikštė ir kelios šoninės gatvės) tikrai įspūdingas, tą pamačiau savomis akimis.
Centrinėje aikštėje stūkso didžiulė katedra, toliau aplink ratu sukasi kolonijinio stiliaus rūmai. Senamiesčio širdis sutvarkyta, namai spalvingai išdažyti. Žengi bent šiek tiek į šoną – ir esi buvusios prabangos likučių apsuptyje. Tačiau net ir jie yra įdomūs, originalūs ir autentiški, pasitelkus vaizduotę, gali suprasti, kaip iš tiesų viskas atrodė tais senais laikais.
Teko man girdėti, kad limiečiams senamiestis nėra prestižinė vieta (priešingai nei Europos gyventojams), vakarais gatvės čia ištuštėja. Nesvarbu jiems ir tai, kad senamiestis yra įtrauktas i Unesco pasaulio istorinio paveldo sąrašą. Beje, kalbant apie bažnyčias, Limoje jų gan gausu. Išsimėčiusios po visą miestą, tai baltos, tai mėlynos, tai netikėtai rožinės, iškėlusios savo raitytus bokštus virš gan paprastų, tiesių linijų, dėžučių tipo Limos namų.
Kitas, dėmesį atkreipęs, ir sakyčiau europiečio akiai mažiausiai kontrastų pateikiantis, yra Limos turtingųjų rajonas maloniai skambančiu pavadinimu Miraflores. Tai turistų mėgiamas rajonas, pilnas prekybos centrų, barų, restoranų, viešbučių, daugiaaukščių gyvenamųjų ir biurų pastatų. Gatvėse čia žaliuoja medžiai, pilna žmonių, įvairiausio plauko užkandinių, o akis nuolat užkliūna už iki skausmo pažįstamų prekės ženklų, tokių kaip „Starbucks“ ar „Macdonalds“. Kituose rajonuose pastarųjų nepastebėjau.
Beje, Limoje yra keletas įspūdingų vietų, menančių daug tolimesnius laikus nei ispanų konkistadorai. Kalbu apie senųjų Peru civilizacijų, inkų ir netgi tų, kurios gyvavo prieš inkus, palikimą – jų piramidžių ir vietų, kuriose buvo atliekamos aukojimo apeigos, griuvėsiai.
Eismas Limoje sudėtingas. Daugybė siaurų gatvių nesugeba per save perleisti didžiulių gyventojų srautų, tad limiečiams kamščiai – kaip duona kasdieninė. Mūsų komandos kolegos, kartą turėję įveikti 20 kilometrų kelią, tam užtruko pusantros valandos.
Tiesa, grįžtant prie pirminio mano tikslo – pajusti Dakarą miesto gilumoje. Štai keli dalykai, kuriuos pastebėjau apkeliavusi tikrai nemažiau kaip keturis centrinės Limos rajonus:
• Limos miestui patinka didelės reklamos. Jis pilnas didžiulių reklaminių skydų, kylančių į dangų ant aukštų metalinių kojų ar tvirtų konstrukcijų.
• Niekur mieste nepastebėjau ne vienos, net mažiausios Dakaro ralio reklamos. Nei vienos.
• Tačiau ką supratau – kad Lima laukia netrukus pas juos atvažiuojančio popiežiaus. Didžiausi reklaminiai tentai prie kiekvienos bažnyčios ir ne tik, skelbė šią džiugią naujieną.
• Vieną kitą Dakaro automobilį pavyko pamatyti miesto gatvėse Miraflores rajone, kuris yra sąlyginai netoli ralio stovyklos. Iš karto tapo aišku, kokio rajono viešbučius ralio dalyviai rinkosi gyvenimui iki starto.
• Pietaujant viename restoranėlyje padavėjas paklausė, ar atostogaujam. Sakom, ne, į Dakaro ralį su komanda atvažiavome. Apsidžiaugė padavėjas ir papasakojo turįs draugą perujietį, kuris Dakaro ralyje su motociklu dalyvauja. „Man smagu, galėsiu nusivežti šeimą į ralį, nuotraukų pasidarysime, - džiaugėsi žmogus. Tačiau daugiau apie šį renginį jis nieko nežinojo. Matyt, nelabai didelis fanas papuolė.