Išsamiai Dakarą išanalizavę Žala ir Jurgelėnas: šį kartą laukia įdomūs dalykai

Trečiadienį DELFI redakcijoje apsilankę lenktynininkai Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas apie artėjantį Dakaro ralį kalbėjo neslėpdami atsargumo, tačiau akyse švietė nenumaldomas ryžtas – po dviejų nesėkmėmis pasibaigusių startų vyrai pakeitė techniką į „skirtingos svorio kategorijo“ ir tikisi, kad trečiasis kartas nemeluos. Be to, kruopščiai varžybų organizatorių pateiktą informaciją apie trasą išnagrinėję „Agrorodeo“ ekipažo nariai žada, kad sausio 6-20 dienomis Pietų Amerikoje vyksiantis jubiliejinis ralis tiek dalyviams, tiek jų gerbėjams pasiūlys daug įdomybių.

„O mes važiuosime pagal savo galimybes ir viskas bus tvarkoje“, – sako S. Jurgelėnas.

Į visus klausimus prieš varžybas V. Žala ir S. Jurgelėnas atsakė DELFI TV tiesioginės transliacijos metu.

– Vaidotai, kokia buvo vasara laukiant Dakaro?

– Ne visą vasarą laukėm Dakaro, nes dar nežinojom, kad bus Dakaras (juokiasi). Tai buvo nervinga vasara, nes ieškojome įvairių sprendimų. Sukau galvą, kaip čia išvažiuoti į tą jubiliejinį Dakarą. Vis tiek nesinori praleisti – 40-tas ir 10-as Pietų Amerikoje. Tai toks galvosūkis buvo.

Supratom, kad „Bitutę“ reikia tobulinti, taip jau lengvai nepulsim trečią kartą. Sukom ilgai galvą, bet iš esmės šeimyninis ir „Agrorodeo“ palaikymas mus galutinai stumtelėjo į tą reikalą, į „Toyota Hilux“ kryptį ir liepos gale susiformavo tas sprendimas.

– Kalbant apie „Bitutę“ dar: nusprendėt jau nebevažiuot su ja trečią kartą?

– Taip, tiesiog reikia padaryti techninių sprendimų patobulinimus ir neužtenka juos vien padaryti, bet dar ir reikia ištestuoti. Faktas, kad tai užtrunka laiko. Dvejus metus mes suspėdavome <...>, šiemet matėme, kad nepavyks to padaryti.

– Tai dabar, kaip ir visi lietuviai, persėdote į „Toyotą“. Koks tas jausmas persėsti iš „Seato“ į „Toyotą“?

– Nežinau kaip apibūdinti (juokiasi). Tokia euforija užpuola. Tokia skirtinga svorio kategorija, kad į galvą lenda palyginimas: važiuoji dviračiu ir staiga atsisėdi ant motociklo. O ten minti nebereikia. Tokie skirtingi automobiliai. Ne veltui tas automobilis toks brangus.

– Dėl to ir turėjote turbūt daugiausiai testų iš visų lietuviškų komandų?

– Taip, nes reikėjo priprasti prie automobilio. Nors mano mechanikai sako, kad prie gero priprasti netrunka. Jis nesukelia kliūčių važiuoti greitai ir pakaba dirba tiksliai, sustato į vietą visus taškus. Man viskas jau pasidarė aišku po kelių valandų. Vienintelis, turbūt, niuansas, kad man reikės Sauliaus kaip gero saugiklio, kad retkarčiais per šalmą duotų, kad nepriartėčiau prie tų ribų, kurios tikrai toli nutolo.

– Du nebaigti Dakarai. Vaidotai, ar nejaučiat dėl to didesnės psichologinės įtampos?

– Nejaučiu. Didesnė psichologinė įtampa, kai turi abejonių dėl techninio pasiruošimo. Kita vertus, su tokiu automobiliu važiuojant tiesiog atvažiuoti į finišą jau irgi nebe rezultatas... Jau reikėtų kaip ir atvažiuoti su padoriu laiku. Bet šiemet aš jaučiuosi pakankamai ramiai.

– Konkurencija tarp lietuviškų ekipažų. Kaip jūs vertinat ją? Jaučiate ją tarp lietuviškų ekipažų?

S. Jurgelėnas: nežinau, gal mintyse ar kažkokiose ambicijose ji kam nors ir iškyla. Aš jos asmeniškai nejaučiu. Nes trasoje tu startavai ir nematai, nežinai, čia ne žiedinės lenktynės, kad sakytum, „va, dabar šitą paspausiu“. Tu tiesiog važiuoji. Ir taip ir reikėtų važiuoti. <...>

Kiek esu klausęs per tą prizmę žinomų lenktynininkų, lyderių, tai jie sako taip: „Kiekvieną rytą tu pradedi Dakarą iš naujo. Jeigu tu vežiesi bagažą ir greičio ruože pradedi galvoti, su kuo tu čia lenktyniauji, tai jau blogai. Tu pradedi neracionaliai važiuoti. Be abejo, prieš ir po tu gali turėti kiek nori emocijų, bet jeigu atsineši tai į trasą, tai viską sugadinsi.

Atsakymai į kitus klausimus, pasvarstymai apie galimybes suburti vieną lietuvišką komandą ir išsami artėjančio Dakaro ralio trasos bei sportininkų galimybių analizė – DELFI TV vaizdo medžiagoje su V. Žala ir S. Jurgelėnu.