Buvo ir streso, ir palengvėjimo ašarų
A. Juknevičių sunku užklupti iš netyčių – linksmų plaučių savininko veidas retai kada apsiniaukia, ypač – prieš televizijos kameras.
Bet praėjusį šeštadienį, kuomet paskutinio Dakaro ralio greičio ruožo pabaigoje išlipo iš savo „Toyota Hilux Overdrive“ visureigio, 42-ejų lenktynininkas nebepajėgė sutramdyti emocijų: kalbėdamas apie ligšiolinę karjerą, jis susigraudino iki ašarų.
Septintą kartą sunkiausiame planetos ralio maratone dalyvavęs ir šeštą savo finišą pasiekęs lietuvis pirmą sykį padarė tai, ko tikėjosi.
„Nors visada finišuodavau, bet rezultatai niekada neatitikdavo mano lūkesčių. Labai daug gedimų, daug kitų faktorių nulemdavo, kad rezultato nebūdavo. Na, su Aurelijumi Petraičiu 2009 metais užėmėme 25 vietą, pernai buvome 27-i – lyg ir neblogai. Bet visada galvojome, kad galime daug daugiau, jei tik niekas kojos nepakištų. O šiemet jau finišavome ten, kur ir įsivaizdavau prieš lenktynių startą“, – užplūdusius jausmus paaiškino A. Juknevičius.
Jo ir D. Vaičiulio ekipažas bendrojoje įskaitoje užėmė 21-ą vietą – aukščiau Dakaro ralio automobilių lenktynėse nebuvo palypėjusi nė viena ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių komanda.
Anksčiau Lietuvos „auksarankių“ perdarytais standartiniais automobiliais Afrikos ir Pietų Amerikos dykynėmis kankindavęsis A. Juknevičius taip atsilikdavo nuo lyderių, kad skirtumą reikėdavo skaičiuoti ne valandomis, o paromis.
Palyginus su kadaise patirtais nuotykiais, šįkart jam lenktynės buvo monotoniškos it pasivažinėjimas greitkeliu tarp Vilniaus ir Kauno. Antrus metus 2012 metų gamybos „Toyota“ visureigiu, specialiai paruoštu ralio maratonams, startavęs pilotas nugalėtojui Stephane'ui Peterhanseliui iš Prancūzijos pralaimėjo 10 valandų.
Konkurencinga technika ir sukaupta patirtis leido išvengti rimtų nemalonumų, bet nuo streso neišgelbėjo.
Pavyzdžiui, patirto priešpaskutiniame etape, kurio metu A. Juknevičius sugebėjo palypėti keturiomis pozicijomis aukštyn, nors greičio ruože teko skubiai keisti lūžusią vairo traukę.
„Labiausiai įtemptos buvo tos 15 sekundžių, kol įvertinau, kas per gedimas nutiko priešpaskutiniame greičio ruože. Spėjau pagalvoti: velnias, nejaugi vėl reikės viską nurašyti. Galėjo lūžti ne tik vairo traukė. Pavyzdžiui, jeigu būtų lūžusi šakė, ją keisdami būtume užtrukę mažiausiai 40 minučių. Tuo metu vyko kova dėl pozicijų, todėl būtume nusiritę per kelias pakopas. Kol išlipau ir supratau, kad greitai susitvarkysime, įtampa buvo kritinė“, – prisiminė A. Juknevičius.
Daugiau įspūdžių 9 tūkst. kilometrų kelionė per Paragvajų, Boliviją ir Argentiną turėjo palikti šturmanui D. Vaičiuliui, Dakaro ralyje dalyvavusiam pirmą kartą.
Verslininkui itin pravertė jaunystėje nušlifuoti orientavimosi sporto įgūdžiai, kadangi šiemet Dakaro ralio organizatoriai pasistengė kiek įmanoma apsunkinti dalyvių navigaciją – net ir dirbtinėmis priemonėmis.
„Tikrai neturiu kuo skųstis, man viskas žiauriai patiko. Gavau labai daug įvairios patirties, šoko, visokios temperatūros dušo. Ypač pirmomis dienomis“, – pasakojo D. Vaičiulis.
O šalčiausias dušas lietuvius nuprausė penktame etape, dėl kurio A. Juknevičius iki šiol graužiasi.
Šaukštas deguto
Tuomet dėl kelio knygoje netiksliai nurodyto kontrolės punkto, žyminčio trasą, kilo nemaža kontroversija.
Dalis lyderių ekipažų tiesiog ignoravo „paslėptą“ atžymą ir finiše sulaukė teisėjų indulgencijos.
Kiti – tarp jų buvo ir lietuviai – gaišo laiką ieškodami kontrolės punkto.
„Neturėjome galimybės kaip keturi ar penki „Mini“ ekipažai susiburti į vieną vietą trasoje, radijo ryšiu pasiskųsti vadovams dėl netikslios kelio knygos ir laukti, kol šie susitars su organizatoriais. Mes turėjome sukti ratus, kol galiausiai grįžome atgal ir pasukome alternatyviu keliu, kuris ir pasirodė teisingas. Žinodami, kad bauda už praleistą kontrolės punktą yra dvi valandos, negalėjome sau leisti nusispjauti ir važiuoti toliau“, – sakė D. Vaičiulis.
Apie 40 min. klaidžiojęs, kol galiausiai rado tinkamą maršrutą, ekipažas buvo kupinas noro atsigriebti. Ir skubėjo taip, kad pateko į dar didesnę bėdą.
D. Vaičiulis nespėjo perspėti A. Juknevičiaus apie priešakyje laukiantį trampliną – visureigis nuo jo ant žemės žnegtelėjo, kad šturmanui iš akinių rėmelių net iškrito stiklas. O automobilis dėl nusisukusio kardano likusią greičio ruožo dalį turėjo užbaigti varomas tik viena ašimi.
„Tik užsižymėjome kontrolės punkte ir pradėjome lėkti. Aš jau buvau prisisegęs saugos diržus, bet dar neturėjau rankose kelio knygos. O toje vietoje kaip tik pasitaikė įspūdingas tramplinas, pažymėtas didžiausio lygio perspėjimu“, – prisiminė D. Vaičiulis.
Jeigu ne šita klaida, dėl kurios aš prisiimu visą atsakomybę, finiše galėjome būti 15-16 vietoje. Prisidirbome ir dėl to nepatekome į dvidešimtuką“, – ne be apmaudo šešėlio 2017-ųjų ralį atsimins A. Juknevičius.
Kas galima Jupiteriui, neleidžiama jaučiui
Pačių lenktynininkų skaičiavimu, negandos penktame etape jiems iš viso kainavo apie tris valandas.
A. Juknevičius padėjo parašą ant „South Racing“ komandos, su kuria bendradarbiavo lietuviai, parengto protesto dėl dvigubų standartų neskyrus baudų kontrolės punktą praleidusiems konkurentams, bet nieko nepešė.
Dakaro ralio senbuvis įsitikinęs, kad organizatoriai ne vienodai vertina mažas privačias komandas ir gamyklų remiamus grandus. Pavyzdžiui, S. Peterhanselio „Peugeot“ priešpaskutiniame greičio ruože kliudė motociklininką, bet dėl to prancūzas nesulaukė jokių sankcijų – netgi laikas, sugaištas laukiant medicininės pagalbos, vėliau buvo kompensuotas.
„Reglamente aiškiai ir griežtai parašyta, kad partrenkęs motociklininką būsi išmestas. Daugiau jokių išlygų nėra. Mes irgi dažnai pasivejame motociklininkus. Tuomet gaištame laiką bandydami juos aplenkti, nes tai reikia daryti labai atsargiai: jie būna pavargę, ne visada girdi garsinį signalą. Turime laukti, kol atsiras palanki proga lenkimui, o S. Peterhanselis turbūt lėkė kiaurai. Bet jam – nieko, o mes turbūt iškart būtume diskvalifikuoti“, – palygino A. Juknevičius.
„Šiais metais stengėmės labai daug dirbti su ralio organizacija. Supratau, kad reikia nuolat pas juos landžioti, nuolat bendrauti. Stengėmės užmegzti santykius, atkreipti dėmesį į save, kad pradėtų mus vertinti, gerbti ir girdėti. Kitaip visiems ant tavęs bus nusispjauti.
Buvo labai smagu, kai išskrendant oro uoste visas teisėjų kolektyvas, pamatęs mus, atsistojo, paspaudė rankas. Žinau, kad kitais metais jie mus jau žinos, todėl bus truputį lengviau, nors, žinoma, tai savaime nereiškia, kad gausime kažkokių nuolaidų.
Anksčiau to net nebandydavau daryti, o dabar supratau, kad visos tos lengvatos atsiranda tik dėl pažinčių. Kaip bebūtų liūdna, nebūna viskas pažodžiui taip, kaip parašyta reglamente“, – konstatavo lenktynininkas.
Ateitimi neabejoja
Jei vidinėje ralio virtuvėje lietuviai dar turi užsitarnauti garbingą vietą prie elito pietų stalo, gimtinėje jiems dėmesio nestinga: anksti iš kovos pasitraukus kitiems Dakaro ralyje dalyvavusiems Lietuvos atstovams – Benediktui Vanagui ir Vaidotui Žalai, A. Juknevičius sausį buvo vienas populiariausių ir labiausiai aptarinėjamų šalies sportininkų.
Bet ar banga, kuri Lietuvoje dabar iškėlė ralio maratonų lenktynes, ilgainiui nenuslūgs?
Panašų „aukso amžių“ Dakaro ralis praėjusiame dešimtmetyje išgyveno kaimyninėje Latvijoje. Andrio Dambio sukonstruotais „OSCar“ visureigiais užkariauti Dakaro savo laiku leisdavosi net po penkis latvių ekipažus, šios šalies lenktynininkai buvo ryškūs ir motociklų įskaitoje, kurioje 2007-aisiais Janis Vinteris užėmė šeštą vietą.
Laikai pasikeitė: šiemet vienintelis Olegas Uperenka iš Rygos atliko šturmano pareigas rusiškame automobilio ekipaže.
„Latvijoje susidomėjimas Dakaro raliu nėra dingęs, mes patys iš ten gauname labai daug skambučių, sveikinimų. Latvijos lenktynininkai varvina seilę žiūrėdami, kaip mes važiuojame. Bet ten savo padarė finansų krizė.
Latvių lenktynininkai paprastai būdavo turtingi žmonės, kurie patys apmokėdavo visas sąskaitas. Kai tvojo krizė, tokios prabangos jie sau leisti nebegalėjo ir pasitraukė. Dabar kai kurie lyg ir atsigauna, kitais metais Janis Azis ruošiasi sugrįžti. Latviai ir toliau kliedi lenktynėmis, jiems Dakaras – kaip Everestas, į kurį visi nori užlipti, todėl manau, kad labai greitai juos vėl pamatysime“, – prognozavo A. Juknevičius.
Apleido Dakaro ralį ir pilotai iš Kazachstano, kuriuos ralio maratonų gudrybių mokina pats A. Juknevičius, ilgus metus ėjęs „Astana“ komandos vadovo pareigas.
Valstybines įmones valdančio „Samruk-Kazyna“ turto fondo dosniai remiami kazachai pastaraisiais metais ryžtingai brovėsi į greičiausių dešimtuką, bet pernai automobilių įskaitoje neliko nė vieno jų ekipažo, o šiemet 28-ą vietą užėmęs Denisas Berezovskis taip pat lenktyniavo technika, negalinčia mesti iššūkio favoritams.
Vienintelis lietuvių kilmės Arturas Ardavičius, turintis privačių rėmėjų, išlaikė „Astana“ vėliavą sunkvežimių įskaitoje.
„Tai buvo valstybinė komanda. Projektas dar neuždarytas, komanda egzistuoja. Pagrindinis jos mecenatas buvo prezidentinis fondas, kuris per metus skirdavo du milijonus eurų. Bet krizė Kazachstane irgi buvo stipri, viskas buvo apkarpyta, ir parama buvo įšaldyta porai metų. Dabar laukiame, manau, už metų vėl programa bus pratęsta. Jeigu ne, teks ją palaidoti.
Bet Lietuvoje situacija skiriasi. Mūsų komandų struktūra kitokia: mes ėjome ilgesniu, sudėtingesniu keliu, daug investavome į rinkodarą, viešuosius ryšius. Taip po truputį pritraukėme partnerių, kurie leido augti laipsniškai.
Bet kokiu atveju, lietuviai domėsis Dakaru ir jį stebės. Bet, žinoma, įdomiausios būna tos varžybos, kuriose dalyvauja tautiečiai. Argi visi žiūrėtų pasaulio krepšinio ar plaukimo čempionatus, jei juose nebūtų lietuvių ir nebūtų rezultatų?
Todėl reikia tikėtis, kad Dakare visada bus lietuvių, ir jų pasiekimai augs. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Jeigu gerai dirba visa komanda, 15-uke lietuviai gali būti. Norint žengti toliau svarbu net ne finansinis pajėgumas, o varžybų praktika kiaurus metus. Turime dalyvauti pasaulio čempionate, palaikyti savo formą. Mūsų tikslas – judėti į priekį, šokti per kartelę, kurią patys dabar pakėlėme. To linkime ir savo kolegoms lietuviams, latviams ir estams. Bus tik įdomiau, jei mes visi sieksime aukštesnio rezultato“, – kalbėjo A. Juknevičius.
