Trečiadienį ketvirtame Dakaro ralio etape B. Vanagas vėl buvo greičiausias tarp lietuvių ir finišavo 30-as. Bendroje įskaitoje jis aplenkė tiek Vaidotą Žalą, tiek Antaną Juknevičių ir palypėjo į 38-ą vietą. Tiesa, vėliau varžybų organizatoriai pakoregavo rezultatus, tačiau nežymiai - dabar B. Vanagas rikiuojasi 39-as.
„Nusiteikimas šiai dienai buvo „safe mode“ (išvertus iš anglų kalbos – saugus režimas). Toks džentelmeniškas „Toyotai“ dar nesu buvęs. Pirmus 150 km kaip don kichotai kovėmės su dulkėmis. Apsistumdžius akyse prašviesėjo. Paskutinius 100 km tempas krito, turėjome bėdų su vairo stiprintuvu. Iš praėjusių metų žinau pasekmes. 30 vieta – norma, turint galvoje visą puokštę“, – etapą įvertino B. Vanagas.
Tiesa, jei lietuvio „Toyota Hilux Overdrive“ išties būtų dama, jai piloto elgesys pirmadienį vykusiame antrame ralio etape anaiptol nebūtų pasirodęs džentelmeniškas, o gal net ir vertas antausio. Televizijos operatoriams pavyko užfiksuoti, kaip B. Vanagui teko kojomis pašalinti po avarijos sudaužytą priekinį stiklą, kad matomumas būtų normalus.
Dakaras įsivažiuoja ir traukia kaip masalas. Pirmasis iš lietuvių į Dakaro režisierių eterį pateko Benediktas Vanagas. BTV laidoje jau parodyti, bet internetuose nepasirodę vaizdai, kaip kojomis daužomas priekinis stiklas.Posted by Asta Žukaitė-Nalivaikienė on 2016 m. sausio 6 d.
Jei B. Vanago režimas buvo „saugus“, tai V. Žalos, paties lenktynininko žodžiais – „turistinis“.
Iš 43-ios pozicijos startavę „Agrorodeo“ komandos nariai ketino laikytis jų „Seat Leon Dakar“ visureigio konstruktoriaus Dariaus Biesevičiaus nurodymo neskubėti. Bet turbūt net pats auksarankis mechanikas negalvojo, kad V. Žala ir šturmanas Saulius Jurgelėnas bus tokie stropūs.
Finišą jie pasiekė 57-i, nors, kaip sakė V. Žala, vienu metu galvojo, kad bus treti nuo galo.
„Šiandien buvo žiauri diena, nes „išlindo“ chroniškos mūsų technikos ligos: viena – dėl turbinos, o kita – dėl vieno pusašio. Ir tą vieną pusašį jau du kartus mechanikai keitė, o jis nepasiekus starto vėl pradėjo barškėti. Dėl turbinos irgi nėra iki galo aišku, kokia problema: kol kas neišsprendėme. Todėl Darius liepė važiuoti avariniu režimu – tai ir važiavome kaip turistai. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad būsime treti nuo galo.
Paršliaužėme iki finišo, bet viskas – vietoje. Šitos išryškėjusios problemos – labai ne laiku ir ne vietoje, kadangi dabar sudėtingos maratoninės dienos. Todėl ketvirtadienį privalome atsargiai atvažiuoti iki serviso, nes jei kas subyrės ir sustosim – tai jau bus bėda. Čia kalnai ir smėlio yra, todėl problema mus gali sustabdyti ilgam. Bet kol kas po truputį judame“, – įspūdžius pasakojo V. Žala.
„Buvo labai daug greitų tiesiųjų, nors pats ruožas nebuvo labai sudėtingas. Sakyčiau, kad apie 90 kilometrų buvo „pikti ir įdomūs“: siauri kalnų keliukai su labai daug akmenų. Dar maždaug 100 kilometrų – įdomūs smagūs pasisukinėjimai, o toliau – tiesiosios“, – po finišo pasakojo šturmanas S. Jurgelėnas.
Ketvirtadienį persikėlus į Boliviją lenktynininkus pasitiks net 4600 metrų aukštis, kuris reikš ne tik galvos skausmą ir deguonies trūkumą, bet ir žemiau nulio nukrentančias temperatūras. Taip pat penktame etape dalyvių laukia ir pirmosios atkarpos, kur visiškai nebus kelių. Čia šturmanai turės parodyti, ką sugeba ir kaip gerai paruošė namų darbus.
