2003 metais A. Juknevičius atsidūrė bene sunkiausiame savo Dakare. Tuomet jis talkino Aurelijui Petraičiu ir kartu jie įveikė Dakarą, bet tarp pusšimčio finišavusių sportininkų liko paskutiniai ar priešpaskutiniai – skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą informaciją.
Nors lietuvių pasirodymas nebuvo meistriškumo viršūnė, bet jie sulaukė pasaulinio dėmesio. Milijonai visame pasaulyje leipo juokais, kai per „Eurosport“ pamatė du sportininkus iš Lietuvos, kurie viduryje greičio ruožo sustojo tam, kad nufotografuotų gražų peizažą. Visgi, viskas buvo ne taip, kaip jums sakė ar pats įsivaizdavote.
„Užkadrinis balsas sakė, kad „kai kurie ekipažai į Dakarą važiuoja tik tam, kad papildytų savo šeimos albumą“. Iš tikro aš tos nuotraukos net neturiu“, – pasakojo A. Juknevičius.
A. Juknevičius fotografavo ne peizažus, ne kupranugarius ir net ne savo automobilį. Tai buvo vieno šturmano paslauga kitam.
„Tądien Libijoje turėjome startuoti labai gražioje vietoje. Iki mūsų starto buvo likę 10 minučių, o mes ramiai sau remontuojamės. Prie manęs priėjo Arūno Lekavičiaus šturmanas Valdas Valiukevičius ir paprašė už nufotografuoti jų ekipažą tame įspūdingame baltų kopų peizaže prie starto linijos“, – pasakojo A. Juknevičius.
V. Valiukevičius dar bandė aiškinti A. Juknevičiui pagrindinius fotografijos principus – kompoziciją ir kadruotę, bet be reikalo.
„Taigi aš dailininkas! Grafikos dizaineris! Nereikia man aiškinti tokių dalykų. Pasidėjau fotoaparatą ant variklio dangčio ir toliau remontavausi“, – pasakojo lenktynininkas.
A. Lekavičiaus ir V. Valiukevičiaus startas laukė už penkių minučių. A. Juknevičiaus žodžiais – laiko buvo dar per akis. Visgi, lietuvis užsimiršo.
„Pabaigėme remontuotis ir žiūriu fotoaparatas. Tada viską ir prisiminiau. Buvo prabėgusios tikrai ne penkios minutės. Taip nemalonu paliko. Gi gerbiamas žurnalistas, o ir buvau sakęs, kad padarysiu“, – kalbėjo A. Juknevičius.
Nieko, sėkmė A. Juknevičiui tądien dar nusišypsojo. Netrukus jų ekipažas aplenkė tautiečius.
„Nelabai jiems sekėsi tais metais, pastoviai sugesdavo, tai nenuostabu, kad aplenkėme juos. Ir žinai, stovėjo jie tada dar gražesnėje vietoje nei prie starto. Turėjau nufotografuoti“, – pasakojo jis.
Įsivaizduokite, kaip turėjo nustebti nieko apie šitą susitarimą nežinojęs A. Petraitis.
„Pamačiau Valdo automobilį, pamačiau foną ir pradėjau šaukti Aurelijui: „Stok“. Jis tikrai turėjo nieko nesuprasti. Toje vietoje buvo saugu, jokių akmenų, griovių ar pavojingų dalykų. Iššokau padariau aš jam tas kadruotes, šokau atgal ir nuvažiavom“, – pasakojo.
Laimei, išvakarėse organizatoriai buvo įdėję vaizdo kameras į A. Petraičio ir A. Juknevičiaus automobilį.
„Reikėjo „Eurosportui“ ne tik lyderių, bet ir mūsų, nes mums atsitikdavo visokių įdomių dalykų. Ne tik parodė per televiziją šitą įvykį, bet ir pateko po to į filmą, kurį gavo kiekvienas tų metų Dakaro dalyvis. Gavau po to „kipso“ pravardę ir porą metų mane taip vadino“, – juokėsi lenktynininkas.
Gaila, bet tos istorinės nuotraukos V. Valiukevičius negalėjo rasti savo archyvuose.
