Ar Dakaro maratono lyderiai taip pat yra bepročiai? Ar jų kelio knygose tokio pat detalumo informacija, kaip ir visų mirtingųjų?
Pačią solidžiausią patirtį bekelės ištvermės lenktynėse tarp lietuvių sportininkų turintis Antanas Juknevičius tokias spėlionės nelaiko sąmokslo teorija.
„Čia svarbūs keletas dalykų. Visų pirmą gamyklinių komandų technika iš tiesų leidžia nerealiu tempu įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis. Ten, kur paprastas visureigis ieško mažiau skausmingo kokio nors gamtos kaprizo įveikimo būdo, „Mini“ ar „Toyota Overdrive“ gali pralėkti dėl nieko nesukdami galvos. Antra – tokias mašinas vairuoja pačios aukščiausios prabos pilotai, turintys velniškai daug talento ir patirties, todėl priima geriausius sprendimus.
Tačiau kalbos apie gerokai tikslesnes kelio knygas nėra laužtos iš piršto. Esu matęs „Mistubishi“ komandos virtuvę, kai joje važiavo Stephane'as Peterhanselis, ir žemėlapius, kuriais jis naudojasi. Jie iš tiesų turi papildomos informacijos, kur ir kaip galima trupinti kelią nenusižengiant taisyklėms. Jei vienas greičio ruožo apkarpymas leidžia sutaupyti kilometrą ir kasdien gali tai padaryti net keliolika kartų, tai toks optimizavimas suteikia didžiulį pranašumą“, – pasakojo Dakaro komandos „Žalvaris“ pilotas.
Pasak A. Juknevičiaus, gamyklinės komandos ir šiame ralyje naudojasi specialiomis programomis, kurios leidžia analizuoti žemėlapius pasitelkiant „Google Maps“ duomenis ir paruošti tikslesnę kelio knygą. Šiems darbams skiriama naktis prieš kiekvieną naują etapą, o apdorota informacija pilotams ir šturmanams pateikiama likus valandai iki starto. Tokie dalykai nėra draudžiami, nes visi turi tiek pat laiko savai analizei.
„Mes esame gavę pasiūlymą dalyvauti tokioje programoje naudotis tokių programoje, tačiau negalėjime juo pasinaudoti dėl didelės kainos – šios paslaugos kaina siekia maždaug 15 tūkst. eurų“, – dėstė A. Juknevičius.
Aiškindamas, kuo Dakaro kelio knyga skiriasi nuo klasikinio ralio greičio ruožų stenogramų, A. Juknevičius pirmiausia akcentavo, kad maratono lenktynėse niekas nekuria detalaus kelio aprašymo, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Net ir geriausią tradicinio ralio šturmaną čia ištinka šokas, nes Dakare iš esmės važiuojama tokiu greičiu, kokiu pilotas spėja reaguoti į besikeičiančią aplinką, ir kaip tiksliai šturmanas sugeba „skaityti“ landšaftą.
„Jokiomis įprastomis navigacijos sistemomis sportininkai lenktynių metu naudotis negali. Jie naudoja tik tuos prietaisus, kuriuos duoda organizatoriai. Vadinamas „Tripy“ yra primityvus daiktas ir be papildomų paaiškinimų jis atrodo kaip kažkoks nesusipratimas, nes rodo tik esamas koordinates ir kryptį, kuria reikia judėti. Sistema informuoja apie pačius bendriausius orientyrus – už kokio atstumo, koks objektas bus matomas ir kokios krypties tada reikės laikytis.
Jei tokių orientyrų nėra, tiesiog nurodomas GPS taškas, kurį reikia pasiekti. Atstumas, kuriuo būtina priartėti prie nurodytų koordinačių, gali varijuoti nuo 200 metrų iki 20 kilometrų. Patekus į zoną, kurią teisėjai traktuoja kaip teisingą važiavimą trasa, prietaise indikatorius nusidažo žaliai. Jei praleidi bent vieną tašką – gauni dvi valandas baudos.
Judėdamas link to taško privalai spręsti, kaip projektuoti judėjimo trajektoriją susidūrus su kokiomis nors kliūtimis, kurių organizatoriai nepažymėjo – duobėmis, skardžiais, upių brastomis ir panašiais dalykais. Tai iš tiesų sudėtingi dalykai, nes padarius klaidą ir nukrypus nuo kurso, tai pastebėti kartais gali tik nutolęs nuo trasos keletą ar net keliasdešimt kilometrų. Viskas ypač paaštrėja, kai pradeda kauptis nuovargis ir išlaikyti dėmesio koncentraciją tampa tikrai keblu. Klaidžiojimo neišvengia netgi lyderiai. Ypač kopose, kur iš pirmo žvilgsnio viskas visiškai vienoda“, – pripažino A. Juknevičius.
Visą informaciją apie tai, kaip Lietuviams sekasi Dakaro ralyje sekite N40 vyrų autoklubo tinklapyje bei socialinio tinkle „Facebook“ paskyroje.
