„FJ Cruiser“ yra amerikietiška „Land Cuiser 120“ (Prado) versija. Tiesa, Dakaras pareikalavo dar papildomai maždaug pusę tokio automobilio - buvo panaudota daugybė atsarginių dalių, o joms pasibaigus, kaip „donoras“, buvo „pričiuptas“ žurnalistų automobilis, bet tikslą pasiekti pavyko.

„Mano supratimu, šiais metais mes Dakare dalyvavome tokioje dvasioje, kokia ji buvo šių varžybų rengimo istorijos pradžioje. Tuomet nebuvo stiprių gamyklinių komandų, su dešimtimis milijonų eurų, interneto reklamos, didžiulių honorarų ar dirbtinių žvaigždžių. Tačiau buvo didžiulis entuziazmas, inžinerinių sprendimų ieškojimas, džiaugsmas būti tarp bendraminčių, pagarba lemčiai ir daug vyriškumo reikalaujanti kova“, - sakė „Paskutiniu Dakaro kariu“ pakrikštytas A. Juknevičius.

„Ilgainiui vertybės kito“, - pasakojo jau prieš dešimt metų Dakare dalyvavęs lenktynininkas. - Tie, kurie neįvertino lenktynių komercializacijos, skaudžiai nukentėjo. Atsitiktiniai dalyviai, romantikai Dakarui tapo nereikalingi. Nepamiršiu, kaip dar Afrikoje 2003 metų Dakare verkė vienas ispanas, kai sėdo į „lavonvežį“ (Afrikos Dakaro organizatorių sunkvežimis, surenkantis sugedusių dalyvių ekipažus, kartu paimantis tik motociklus, bet visureigius paliekantis dykumoje).

Ispanas pasakojo, kaip daugelį metų „nugnybdamas“ nuo šeimos taupė lėšas savo svajonei - sportinio automobilio ruošimui, o dabar turi jį palikti užklimpusį smėlyje, tikriausiai, beduinų radyboms. Džiaugiuosi, kad tuomet mes su Aurelijumi Petraičiu pasirašėme, jog atsisakome lipti į „lavonvežį“ ir savo rizika likome dykumoje. Jei tuomet būčiau įlipęs į organizatorių sunkvežimį ir palikęs automobilį, tikriausiai į Dakarą nebūčiau grįžęs niekada, kaip tas ispanas“, - pasakojo A. Juknevičius.

Taip pat pilotas sakė pasigendantis individualybių Dakare.

„Smagiai pabendraudavome su vienu prancūzu“, - apie lenktynes Afrikoje pasakojo A. Juknevičius. - Atsitiktinai atsidūriau jo automobilyje ir labai nustebau, nes jis buvo „prifarširuotas“ puikiausios garso aparatūros. Pasiteiravau, kam to reikia, o prancūzas man sako: „žinai, kai tiek daug laiko važiuoji vienas, muzika labai padeda“.

Tuomet suvokiau, kad jis važiuoja vienas, be šturmano. Atsižvelgiant į tai, kad Afrikos Dakaruose būdavo labai sudėtinga ir paini navigacija, galite įsivaizduoti, kokią psichologinę tvirtybę turėjo tas žmogus. Ant automobilio panelės jis buvo prisitvirtinęs dviem „roletais“ persukamą kelio knygos variantą, tokį, kokį tuomet naudodavo motociklininkai. Gaila, bet dabar tokių asmenybių Dakare neliko. Dabar dauguma didžiuojasi pabrėždami savo biudžetą“.

Ne viską lemia biudžetas“, - sakė A. Juknevičius. - Jis labai svarbus, bet kartais vien lėšų neužtenka. 2013 metų „Šilko kelio“ lenktynėse sulūžo vieno kazachų ekipažo automobilis, smėlėtų stepių viduryje. Jų biudžetas buvo milijoninis, bet juos aptarnaujanti belgų mechanikų „Overdrive“ komanda pasakė, kad niekuo nebegali padėti ir ketina evakuoti automobilį kitą dieną“.

Tuomet jie paskambino lietuviui. A. Juknevičius sugebėjo suorganizuoti reikiamas dalis, pusiaukelėje paėmė jas su mechaniku Dariumi Biesevičiumi („Biesu“), apie keletą šimtų kilometrų bekele nuvežė krovinį iki sugedusio ekipažo ir jį suremontavo. Tai leido kazachams pabaigti lenktynes absoliučios įskaitos dešimtuke.

Kai legendinis Lietuvos lenktynininkas, žiedo bei ralio Lietuvos čempionas, Paulius Jankavičius („Kaulas“), išgirdo šį nutikimą, jis taikliai pakomentavo A. Juknevičiaus poelgį.

„Tuo mes vis dar skiriamės nuo vakariečių, galime padaryti neįmanomą ne dėl pinigų, o tam, kad vakare būtų apie ką pašnekėti“, - pasakė pripažintas automobilių sporto veteranas.

„Tai, kad aš dažnai kalbu linksmai, nereiškia, jog esu atsitiktinis nuotykių ieškotojas Dakare. Mes siekėme aiškių sportinių tikslų ir juos pasiekėme – su minimaliu biudžetu ir standartiniu automobiliu užėmėme 56-ą vietą. Nesvarbu kokio dydžio biudžetas būtų, Dakare visuomet reikia padaryti truputį daugiau, negu gali. Mes ir pademonstravome, jog tą „truputį daugiau“ turime, todėl dabar beliko jį pridėti prie didesnio biudžeto“, - kaip visada rimtus dalykus linksmai „išvartė“ A. Juknevičius.

„Naudodamasis proga norėčiau dar kartą padėkoti rėmėjams, kurių logotipus matėte ant mūsų automobilio bei amunicijos ištisas dvi savaites. Jūs juos jau puikiai pažįstate! Taip pat nuoširdžiai dėkoju kiekvienam komandos nariui, kurių vardai lieka už varžybų rezultatų suvestinių. Ačiū jums vyrai, kad padarėte viską, jog mes su Vytautu būtume lenktynių finiše“, - savo kuopai dėkojo „Paskutinis Dakaro karys“ A. Juknevičius.

Primename, kad A. Juknevičius ir visa „Žalvaris–Dakar“ komanda į Vilnių grįžta antradienį, sausio 21 d., 23.40 val., lėktuvo skrydžiu iš Frankfurto.