Gerai, jei turi komandos draugų, bet be asmeninių ryšių ir diplomatijos vis tiek neišsiversi. DELFI pasikalbėjo su Antano Juknevičiaus ir Astanos komandos mechaniku su Dariumi Biesevičiumi ir Benediktu Vanagu – apie tai, ko nesimato lenktynių rezultatuose, bet kas yra gyvybiškai svarbu trasoje ir bivuake kiekvienam lenktynininkui.
Į bėdą pakliuvusiam Dakaro ralio dalyviui gali padėti tik kitas dalyvis. Pagalba iš šalies yra draudžiama. Turtingos, dėl aukščiausių pozicijų besivaržančios komandos nerizikuoja kitų dalyvių geraširdiškumu ir žaidžia strategiškai. Komandos savo sudėtyje registruoja daugiau automobilių ir sunkvežimių nei realiai jų varžosi dėl rezultato. Automobilių įskaitoje pagalba paprasta. Iš galo važiuojantys komandos draugai savo komandos lyderiams padeda kuo gali – padeda išsikasti užklimpus, padeda susiremontuoti automobilį, suteikia kuro ir panašiai.
Sunkvežimių įskaitoje taktikos įgauna naują mastą. Pavyzdžiui, „Kamaz” komandoje važiuojančių keturių sunkvežimių paskirtis skirtinga. Du sunkvežimiai dalį lenktynių varžosi nepriklausomai, trečias sunkvežimis važiuoja kaip donoras ir prireikus atiduoda savo dalis lyderiams, o ketvirtas - evakuatorius - padeda nusigauti iki finišo blogiausiu atveju.
Detalių pirkimas – lauko sąlygomis
Šiemet „Astanos“ komandos mechaniko pagrindinė užduotis buvo rūpintis Bauržano Isabajevo ir Gabdulos Ashimovo Toyota „Hilux“. Visgi didžiulės viltys dėtos į greitą kazachų ekipažą nepasiteisino. Dar antrojo greičio ruožo pradžioje kazachų automobilis sudegė. D. Biesevičiui nepalengvėjo, kad darbo bivuake turės mažiau. Priešingai. Vidury nakties lietuvis turėjo sugalvoti ,kaip pargabenti sudegusio, milijono litų vertės automobilio griaučius. Čia jam prireikė senų pažinčių.
„Kazachų aptarnavimas buvo pagrindinis mūsų tikslas šiemet. Kai jie sudegė, paprašiau, kad baltarusiai partemptų automobilį. Čia nuo tų laikų, kai sportavau Baltarusijoje, liko ryšiai”, – apie MAZ sunkvežimių komandą kalbėjo D. Biesevičius.
D. Biesevičius su savo mechanikais prireikus padėtų ir MAZ komandai, tačiau prioritetas yra Kazachstano rinktinė. D. Biesevičius su savo mechanikais yra „Astanos“ komandos dalis ir prireikus pirmiausia padeda jiems.
„Čia alaus atsigerti kartu nebeužtenka. Komandos strategija yra padėti vienas kitam. Padedame įvairiai - žiniomis, detalėmis, o jei labai reikia, ir žmonėmis“, – kalbėjo mechanikas.
Visgi pati „Astana” ne visada turi, kaip padėti D. Biesevičiui. Šiemet, A. Juknevičiui sulaužius amortizatorius, teko kreiptis į nepažįstamus tokį pat automobilį vairuojančius sportininkus. Tai atsiėjo brangiau nei komanda norėjo.
„Pirkome amortizatorius iš komandos, nepamenu, kurios, čia pat, bivuake. Tai mokėjome dvigubai ar trigubai daugiau nei jie kainuoja realiai. Bet čia lauko sąlygos ir nieko nepadarysi kitaip“, – sakė D. Biesevičius.
D. Biesevičius juokavo, kad pardavinėti detales bivuake būtų visai geras verslas, bet dėl per mažo komandos sunkvežimio tai tampa neįmanoma. Nors D. Biesevičus nepražūtų ir be atsarginių detalių A. Juknevičiaus automobiliui.
Lyderiai nestoja padėti
Daug reklamuota Dakaro dvasia, lenktynininkų pagalba vienas kitam nėra tokia tikroviška, kokia piešiama. B. Vanagas tvirtina, kad yra trijų tipų lenktynininkai ir pagal tuos tipus priklauso jų noras padėti į bėdą pakliuvusiems sportininkams.
„Yra greiti lenktynininkai, kurie važiuoja dėl rezultato ir natūralu, kad jie nestoja padėti kitiems. Nebent tai būtų gyvybės klausimas arba komandos draugas. Yra lenktynininkai, kurie mano, kad yra greiti, todėl nestoja padėti kitiems lenktynininkams ir yra visokie nelaimėliai, kurie stoja padėti iš gero širdies arba tikėdamiesi, kad jiems kas nors taip pat padės bėdoje“, – atskleidė B. Vanagas.
Sportininkas save priskyrė pirmai kategorijai lenktynininkų ir paprastai nestoja padėti kitiems, bet šiemet jau ne vieną nelaimėlį išvadavo iš vargų. Priežastis paprasta – tiesiog nebuvo, ką daugiau daryti laukiant, kol atvės užkaitęs benzinas kuro siurblyje. Ekipažas per vieną dieną atidavė savo atsarginį tepalą estų motociklininkui, padėjo pasikeisti amortizatorius rusų komandai ir sustojo prie prancūzų ekipažo, bet niekuo negalėjo padėti, nes prancūzams reikėjo naujo akumuliatoriaus.
„Mes važiuojame nelaukdami kitų pagalbos su mintimi, kad turime susitvarkyti patys. Nors yra gerų pažįstamų, kurie sustotų padėti“, – sakė lenktynininkas.
Draugas ar ne draugas, bet Dakaro etiketą reikia žinoti. Užklimpus ir norint, kad kolegos padėtų išsikapstyti iš smėlio, negalima paprasčiausiai mojuoti pakelėje ir stabdyti pravažiuojančius. Kiekviena sekundė jiems brangi, tad reikia pirmiausia atlikti visus pasiruošimo darbus. Prisitvirtinti tempimo trosą, laikyti jį rankose, išeiti į šalikelę ir laukti kol kas nors sustos. Lenktynininkai neturi laiko atsiseginėti diržų, lipti iš automobilių, šnekučiuotis ir klausinėti, kur problemos. Privalai aiškiai parodyti, kad visus reikiamus darbus nudirbai, liko tik prikabinti trosą ir truktelėti lenktynininką.
Galima teigti, kad šiemet geriausi lietuvio komandos santykiai yra su kaimynais latviais. Tokį patį „OScar“ automobilį eksploatuojančios komandos padeda viena kitai atsarginėmis detalėmis, o ir abu „OScar'ai“ dažniausiai stovi vienas šalia kito. Pasak B. Vanago, net ir kruopščiausiai pasiruošęs negali žinoti, kokių detalių prireiks.