„Pasikeitė gyvenimas. Pinigai žmonėms tapo svarbesni nei anksčiau“, – konstatuoja krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Sireika.
Šventa tiesa. Pinigai sportininkams dabar vienas iš patriotizmą žadinančių priemonių Tai patvirtina ir SPO:) atlikta apklausa tarp įvairių sporto šakų sportininkų. Bet desertą palikime pabaigai. Prieš tai pabandykime pasiaiškinti kokias būdais mūsų šalies sporto federacijos bando kovoti su blėstančiu patriotizmu, ar mūsų sporto žvaigždės mąsto apie galimybę atstovauti kitai šaliai ir ką apie visa tai galvoja mūsų sporto vadovai.
Vyrai, atiduokit duoklę!
Šiuo metu labiausiai pastebima patriotizmo problema krepšinyje. Atsisveikinus su rinktine senajai gvardijai prieš kiekvieną turnyrą dabar plakami liežuviais atsisakę nacionalinei komandai padėti krepšininkai.
Palaidojome galimybę kada nors išvysti rinktinės marškinėlius vilkintį Žydrūną Ilgauską, nebedega entuziazmu Šarūnas Jasikevičius, vis kas nors sutrukdo padėti rinktinei Mindaugui Timinskui. Nugarą atsukdavo ir Darius Songaila, Dainius Šalenga, Donatas Slanina.
„Man baisu, jog dabar daugeliui krepšininkų rinktinė neberūpi. Jiems svarbiausia – pinigai, o ne meilė savo šaliai. Tokie žaidėjai pamiršta, kad daugiau nei milijonas Lietuvos žmonių visa širdimi serga už rinktinę, – piktinasi buvęs krepšininkas Rimas Kurtinaitis. – Aš didžiavausi, dėkojau likimui, kad turėjau šansą apsivilkti Lietuvos komandos aprangą.“
Šarūnas Marčiulionis, kuris paaukojo karjerą dėl rinktinės, įsitikinęs, kad kai kurie žaidėjai demonstruoja nepagarbą savo šaliai. „Reikia atiduoti duoklę tėvynei, kurioje tu išaugai ir subrendai kaip krepšininkas“, – pataria Š.Marčiulionis.
Tačiau šiais žodžiais mūsų daugelio krepšininkų nesugėdinsi ir nesugraudinsi.
„Noriu daugiau laiko skirti šeimai. Jei persigalvosiu ir nutarsiu žaisti rinktinėje, paskambinsiu Antanui Sireikai ir pranešiu“, – teigė Valensijos „Pamesa“ (Ispanija) komandoje žaidžianti M.Timinskas.
Daryti prielaidą, kad rinktinė daugeliui žaidėjų tik antraeilis dalykas, verčia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondo direktoriaus Algimanto Pavilonio pastebėjimas: „Neteko girdėti, kad kuris nors dabar žaidžiantis Lietuvos krepšininkas rodytų iniciatyvą, jog į sutartį su klubu būtų įtrauktas punktas, skelbiantis, jog komanda privalo išleisti jį į rinktinę.“
Sąžinė! Punktas kontrakte! Krepšininkus galima iš dalies suprasti. Karjera velniškai trumpa, todėl baimė gauti traumą ir prarasti krūvą pinigų verčia išsisukinėti. Ar krepšininkų požiūris pasikeistų, jei jiems, kaip ir individualių sporto šakų atstovams, būtų mokamos nuolatinės stipendijos?
Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, A.Pavilonis įsitikinę, kad krepšininkams nereikia mokėti visus metus už atstovavimą nacionalinei ekipai. Jie pakankamai uždirba klubuose. „Gal kas nors gali atsakyti, kiek kainuoja meilė tėvynei?“, – retoriškai klausė A.Pavilonis.
Anot jo, nacionalinės krepšinio komandos žaidėjams kaip masalo užtenka ir nemenkų už aukščiausias vietas olimpiadose, pasaulio, Europos pirmenybėse gaunamų premijų. Tai – Vyriausybės, taip pat rinktinės rėmimo fondo surinkti pinigai.
Pavyzdžiui, už bronzą 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse visai ekipai atiteko 1,8 milijono litų. Truputį mažesnė suma buvo sumokėta už 2003-ųjų Europos čempionų titulą Švedijoje. Nors lietuviai pernai neapgynė stipriausios žemyno komandos vardo, tačiau iškovojo kelialapį į Pasaulio pirmenybes. Už tai komanda iš rinktinės rėmimo fondo gavo 330 tūkst. litų. O Barselonos olimpinėse žaidynėse trečiąją vietą iškovojusi visa Lietuvos rinktinė išsidalijo juokingai mažą sumą – 5 tūkst. dolerių.
Dabartinės nacionalinės ekipos žaidėjai užsidirba pinigų ir kontroliniuose turnyruose, kuriuose būna įsteigti priziniai fondai. Be to, krepšinio rinktinės nariams piniginis prizas (po tūkstantį litų) mokamas už treniruočių stovyklas ir kontrolines rungtynes. Tokią sumą jie gauna 3–4 mėnesius – tiek laiko, kiek trunka pasirengimas didžiausioms varžyboms.
A.Paviloniui įstrigo, jog kai kurie milijonieriai – pelningiausius kontraktus turintys žaidėjai – pirmieji ima klausinėti, kada gaus tūkstantį litų: „Susidaro įspūdis, kad didesni piniginiai prizai padėtų krepšininkus lengviau prisikviesti į rinktinę. Tačiau neturime galimybės mokėti algų ištisus metus. Mūsų žvaigždėms vis tiek tai būtų tik trupiniai. Juk negalėtume kiekvienam duoti po pusę milijono eurų per metus.“
Premijos – būtinos
Futbolo rinktinės trenerių, skirtingai nei krepšinio, nekankina galvos skausmas, kaip į nacionalinę komandą privilioti daugumą pagrindinių žaidėjų. Beveik visi kviečiami futbolininkai neatsuka nugaros rinktinei, nors neturi jokių šansų gauti premijų iš Vyriausybės už prizines vietas Europos ar Pasaulio čempionatuose.
Nacionalinės komandos žaidėjus, kurie nepatenka į prestižiškiausių turnyrų finalinius etapus, finansiškai skatina futbolo federacija. Pavyzdžiui, už 2006 m. Pasaulio čempionato rungtynėse pasiektas lygiąsias išvykoje su Belgija ir namie su Ispanija mūsų šalies rinktinei atseikėta maždaug po 100 tūkstančių litų.
Lietuvos nacionalinės ekipos futbolininkai, kai atvyksta rengtis oficialioms varžyboms, gauna po kelis šimtus litų. Visi – vienodą sumą.
Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius bei buvęs Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas, dabartinis šio klubo prezidentas Arminas Narbekovas neabejoja, kad nacionalinės komandos žaidėjams būtina mokėti premijas.
„Futbolininkai, atstovaujantys rinktinei, rizikuoja sveikata, aukoja laisvalaikį. Sportininkų karjera trumpa, todėl jiems būtina užsidirbti kuo daugiau. Sovietiniais laikais nusipelnę sportininkai gaudavo butus, automobilius. Dabar to nebėra, todėl lieka tik padėti pinigais“, – sakė A.Narbekovas.
Rankininkams - trupiniai
Šalies rinktinės rankininkai, skirtingai nei futbolininkai, gali tik pasvajoti apie premijas už laimėtas Pasaulio ar Europos čempionato rungtynes.
Skolų smaugiama rankinio federacija žaidėjams, atvykusiems į nacionalinę komandą, duoda vos po 20–30 litų dienpinigių. Ir tai ne visada.
Finansinių bėdų kamuojama rinktinė nesugebėjo patekti į planetos pirmenybių finalo turnyrą.
Vokietijoje rungtyniaujantys vieni geriausių Lietuvos rankininkų Robertas Paužuolis ir Arūnas Vaškevičius teigė, jog sutiktų žaisti šalies rinktinėje net tuo atveju, jei ir ateityje premijos nebūtų mokamos.
Ir kiti nacionalinės ekipos rankininkai – ne mažesni patriotai. „Po nesėkmingo pasirodymo Pasaulio čempionato atrankos varžybose vakarieniavome kartu su žaidėjais. Paklausiau, ar jie norėtų išmėginti jėgas 2008 m. Europos pirmenybių atrankos turnyre. Visi sutiko“, – optimistiškai į ateitį žvelgė rinktinės treneris Antanas Skarbalius.
Ir remia, ir tyčiojasi
Individualiose sporto šakose neegzistuoja problemos, kad sportininkai atsisako ginti šalies garbę Pasaulio ir Europos čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Jos ir negali būti, nes pajėgiausiems ir perspektyviausiems šalies atletams mokamos nuolatinės stipendijos. Tačiau individualiose sporto šakose egzistuoja kita problema – mūsų žvaigždes vilioja kitos šalys.
Plaukikas Rolandas Gimbutis neseniai pareiškė, jog sutiktų ginti Kataro garbę, nes ši šalis jį apipiltų pinigais. Jei užsieniečiai pasiūlytų geresnes finansines sąlygas, neatsisakytų tapti kitos šalies piliečiu ir Vytautas Janušaitis. „Lietuvoje atsibodo plaukti vien iš idėjos“, – skundėsi sportininkas.
Panašios pozicijos laikosi ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis. „Priimčiau pasiūlymus, jei mokėtų dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje“, – sako olimpinis vicečempionas, kuriam per mėnesį mokama per 4 tūkstančių litų stipendija. Taip Andrejus mąsto, nes nepuoselėja iliuzijų per karjerą užsidirbti bent keleriems metams į priekį: „Tik baigsiu profesionaliai sportuoti ir eisiu ieškoti darbo.“
Geriausi Lietuvos baidarininkai Alvydas Duonėla ir Egidijus Balčiūnas galėjo tapti Izraelio piliečiais. Dažnai šioje šalyje besitreniruojantiems lietuviams 1999 m. žydai pasiūlė ginti jų šalies garbę. Šiuos sportininkus viliojo ir kitų šalių atstovai, tačiau baidarininkai liko ištikimi Lietuvai.
„Nesu didelis patriotas, bet Lietuvoje jaučiuosi gerai. Dabar jau nieko nenoriu keisti. Jei šiuo metu man būtų 20 ar 23 metai, o kokia nors šalis pasiūlytų geras finansines sąlygas, gal ir pamąstyčiau“, – sakė Izraelyje šiuo metu besitreniruojantis 29 metų A.Duonėla.
Baidarininkas, kuris kas mėnesį iš Tautinio olimpinio komiteto ir Olimpinio sportininkų rengimo centro iš viso į rankas gauna 4150 litų stipendiją, guodėsi, kad jo ir E.Balčiūno pergalės Lietuvoje ne visada įvertinamos. A.Duonėla užėmė 49 prizines vietas Pasaulio taurės etapuose, iš jų – 24 pirmąsias, tačiau už tai negavo nė cento. Net už pergalę bendrojoje įskaitoje.
„Tai pasityčiojimas iš mūsų triūso. Kai laimėjome Pasaulio taurę, net nebuvome pagerbti departamente“, – nuoskaudos nepamiršo A.Duonėla. Sportininko žiniomis, net neturtingos Baltarusijos baidarininkai už prizines vietas planetos taurės varžybų etapuose susižeria po tūkstantį dolerių.
Šalies sporto vadovas Algirdas Raslanas atkirto, jog Pasaulio taurė yra tik pasirengimo svarbiausioms varžyboms dalis, todėl už tai ir nemokama: „Reikalaujant pinigų negalima peržengti padorumo ribų. Visas pasirengimas varžyboms A.Duonėlai yra apmokamas.“
Pusė parduotų Lietuvą!
Akivaizdu, jog sporto vadovai neturi efektyvaus plano, kaip kovoti su blėstančiu sportininkų patriotizmu. Galim paklausyti sporto vadovų, trenerių siūlomos geriausios išeities – nuo mažens ugdyti patriotizmą – bet labai mažai vilties, kad tai išspręs vis didėjančią problemą.
Tuo įsitikinome atlikę mažą apklausą apie patriotizmą tarp 16–20 metų krepšininkų, lengvaatlečių ir rankininkių. Įdomiausiais faktas: iš 60 apklaustųjų 67 proc. save vadina patriotais, bet net 50 proc. pasirengę ginti kitos šalies garbę, jei tik gautų labai geras finansinės sąlygas.
Ir dar. A.Raslanas mano, jog mokėti vien už atvykimą į rinktinę būtų per didelė prabanga, bet didžioji dalis jaunųjų sportininkų nepritaria sporto vadovo pozicijai. 67 proc. apklausos dalyvių mano, kad sportininkai turi būti skatinami vien už atstovavimą Lietuvos rinktinei. Žinome, ir kiek sportininkas norėtų gauti vien už dalyvavimą Pasaulio čempionate: 47 proc. norėtų gauti 20 000 litų., 33 proc. – daugiau nei 20 000 litų, 20 proc. užtektų ir 5000 litų.
Už kiek parsiduotų kitai šaliai? 50 proc. apklaustųjų nedarytų to už jokius pinigus, 10 proc. sutiktų ginti kitos šalies garbę, jei per mėnesį gautų 30 000 litų, 12 proc. sugundytų 50 000 litų atlygis per mėnesį, o 28 proc. – mėnesinė 100 000 litų įplauka į kišenę.
Pigus ar brangus dabartines mūsų sportas žvaigždes pakeisiančios kartos patriotizmas – spręskite patys. Bet akivaizdu, jog pinigai gali sudaužyti patriotizmo jausmą net tų, kurie save vadina patriotais.
